Vilniaus senamiestis pasižymi tokia restoranų gausia, kad klientas norėdamas pasirinkti kur užsukti pietų, susiduria su dideliu galvosūkiu. Ir mes užsukę į vieną iš Vilniaus senamiesčio Stiklių gatvelę panašiai laužėme galvą.
Dabar nepasakysiu, kas nulėmė mūsų apsisprendimą užsukti į Alinę „Leičiai“. Gal pačiame pavadinime minimi leičiai, simbolizuojantys lietuvos senovės karius pametėjo mintį, kad meniu čia bus lietuviškas, būtent toks, kokiam visų pirma aš suteikiu pirmenybę rinkdamasis vietą, kurioje pietausime…
Restorano interjeras, o ir pats meniu leido suprasti, kad pirmi mano spėjimai buvo teisingi. Pasijutau lyg svečiuose pas pasiturintį dvarponį, aišku, nusikėlęs atgal į praeitį gerus kelis šimtmečius.
Meniu neperkrautas, bet galintis pasiūlyti patiekalų iš mėsos, žuvies, ar tradicinių bulvinių patiekalų Lietuviškai virtuvei. Kadangi po pietų man teks vairuoti automobilį, čia siūlomam alui didelio dėmesio neskyriau. Atkreipiau dėmesį tik į gausų jo pasirinkimą.
Kol virtuvė gamino mūsų užsakymą, aš žvalgiausi po restoraną. Ir, girdėdamas kokiomis kalbomis kalba klientai prie gretimų stalelių, susidariau įspūdį, kad vieninteliai klientai lietuviai šiame restorane esame mes. Vadinasi, šis restoranas lyg ir reprezentuoja lietuvišką virtuvę mūsų šalies svečiams. Tad kokios kokybės ta prezentacija turime galimybę susipažinti ir mes.
Vaikščiodami po senamiestį kiek sušalome, „apšilimui“ su mielu noru užsisakiau padavėjos rekomenduotą „Šiupininę“.
Šiupininė – 6,00 euro
Sriuba buvo kaip ir jai priklauso tiršta, dominavo joje ne tik mėsa, bet ir pjaustytos dešrelės. Jos aštrumas buvo būtent tas aleksyras, kurio reikėjo, kad į mano kūną pradėtų plūsti šiluma. Pirmas įspūdis buvo išties vykęs, o sriuba buvo tokia soti, kad aš jos dėka buvau beveik pasisotinęs, bet su nekantrumu laukiau užsakytų šonkauliukų, kuriuos labai jau išgyrė padavėja.
Neilgai laukus ant stalo buvo atnešti ir jie, o su jais kartu ir cepelinai Katinienei. Tą dieną pamaniau, kad Katinienė galėtų būti cepelinų vertinimo komisijos pirmininke. Vargu ar surasime žmogų, kuris per metus jų tiek išragauja skirtinguose Lietuvos maitinimo įstaigose. Tad kai ji užsako cepelinus aš žinau, kad vertinimas bus šios srities profesionalo su nugludintu skonio suvokimu, turinčiu tokią didelę patirtį.
Cepelinai – 6,50 euro
Tad tiek mūsų žvilgsniai, tiek paveiksluojantis telefonas pakibo virš cepelinų. Išties gražus vaizdelis akims. Du gražuoliukai, būtent tokio dydžio, kokius gaminame namie, nesistengdami nulipdyti monstrų, kurie vos keli telpa į didelį puodą. Džiugino ir tai, kad jokių balintų padažų, atskirai spirgučiai, grietinė. Beliko Katinienei juos pjaustyti ir ragaujant vertinti…
Tik štai prapjovus ir pradėjus juos valgyti, pasipylė priekaištai. Pasijutome panašiai kaip pirkę šokoladinį saldainį „Kinder“, bet išvynioję, vietoje šokolado radę kažkokią rudą sunkiai kramtomą plastmasę… Tad išorinis grožis greit virto į neskanios, kietos, sausos masės pjaustymą ir bandymą valgyti. Kas po kelių nevykusių bandymų baigėsi išsakytomis pretenzijomis padavėjai ir to, ką čia vadina cepelinais, grąžinimu į virtuvę ir prašymu pakeisti į bulvinius blynus su mėsa.
Aišku, kad aš išsakiau savo nuomonę, kad tokie cepelinai būna tik šildant vakar virtus. Į ką greitai gavau iš virtuvės atsakymą, jog tai kaltos prastos bulvės. Jei šį teiginį virėjai gynybai būtų metę kokį kovo ar balandžio mėnesį, tada aš jais patikėčiau. Bandyčiau viską nurašyti senoms bulvėms. Bet dabar tik lapkričio pradžia, ir bulvės taip „susenti“ negalėjo niekaip. Tad mano nuomone tai arba cepelinai virti vakar, arba virtuvė nuėjo dar baisesniu keliu – naudodama prekybos centruose siūlomus cepelinų tešlos mišinius, kurie pagaminus retai kada primena bulvinius patiekalus, greičiau miltinius…
Skrudinti kiualienos šonkauliai – 10,00 euro
Kol Katinienei virtuvėje kepa blynus, aš susikoncentruoju į man patiektus šonkaulius, arba kitaip tariant šoninę, kurią čia vadina šonkauliais. Kauliukus čia atstojo kauliukų kremzliniai galai. O sultingą mėsytę – riebūs lašiniai, kurie sunkiai pasidavė pjaustymui peiliu. Jei lašiniai dar buvo valgomi, tai liesesnės šoninės vietos buvo kietos ir sausos. Šalia patiekti marinuoti agurkėliai bandė išgelbėti tą sprangų valgymą, bet jiems niekaip į pagalbą neįsikomponavo rauginti kopūstai. Tokio atmestinio požiūrio į garnyrą man dar neteko matyti. Silpnai rūgę kopūstai nebuvo niekaip paskaninti. Tiesiog pakabinti ir įdėti į lėkštę. Net pati prasčiausia namų šeimininkė juos visada paskanins šlakeliu aliejaus ir papjaustytu svogūnu. O čia… Pirminė mintis vartant meniu ir žvelgiant į kainas buvo, kad Vilniaus senamiestyje gauti šonkauliukus už 10,00 eurų yra gerai, bet valgant juos virto į didelį nusivylimą. Šis jūsų nekramtomos šoninės patiekalas su nevykusiu garnyru nevertas tokių pinigų. Greičiau jis vertas naudojimui nepageidaujamų svečių kankinimui su viltimi, kad jie greičiau išsinešdintų ir daugiau niekada nebesugrįžtų.
Kol aš koneveikiau šonkaulius, ant stalo buvo atnešti bulviniai blynai. O jų paskanavus aš tik patvirtinau sau pirmą teiginį,jog čia gali būti naudojami bulvinių tarkių mišiniai. Vienintelis kas vėl sužavėjo, tai blynų pateikimas – graži jų forma, bet miltus primenantys tarkiai neleido juos girti. Jei tai viskas dėl tarkių, tai nežinau kas jums įsiūlė 2 metų senumo bulves… Kitaip aš pateisinti nei blynų, nei cepelinų negaliu. Jie tikrai nevykę.
Tad vertindamas šį restoraną rašau silpną 2-jetą. O balas toks dėl to, kad jūsų kainos bei Vilniaus senamiestis, kuriame jūs randatės, verčia jus būti visa galva aukščiau už kitų miestų restoranus, bandančius reprezentuoti lietuvišką virtuvę. Nes jei pas jus užsuks lietuviai, jie išpeiks jus kaip nemokančius gaminti cepelinus ar prastai kepančius bulvinius blynus. Bet va su užsieniečiais kiek kitaip. Jie tuos patiekalus dauguma skanauja pirmą kartą ir jūsų dėka, jie susidaro prastą nuomonę apie lietuvių Dievinamus bulvinius patiekalus. Manau paskanavę pas jus virtų cepelinų, užsieniečiai mus turėtų vadinti skonio suvokimo neturinčia tauta, jei tokius patiekalus mylime ir jais didžiuojamės. Tad skirtas jums dvejetas lyg rekomendacija pasitemti. Neieškoti pasiteisinimų, o keisti produktus kurių dėka jūs darkote mūsų valgytus patiekalus.
Graži gatvelė, didelis srautas žmonių, dar ne priežastis gaminti prastą maistą.
Alinė „Leičiai”
Stiklių g. 4 Vilnius
