Gražus tas Vilnius. Radęs laiko visada pasivaikštau po senamiestį, pasisemiu bohemiškos dvasios, kuria jis visas persisunkęs. Kiek pravalau mintis, įnešu į jas atsipalaidavimo, kurio čia pilna.
Tad ši apžvalga – apie vieną iš Vilniuje veikiančių maitinimo įstaigų, kurioje kolektyvo atsipalaidavimą darbe liaudiškai galima pavadinti taip: užkalę ant visko. Bet apie viską nuo pradžių.
Jau nieko nebestebina tai, kad kiekviename didesniame mieste galime rasti ne po vieną, ne keletą, o dešimtis azijietiškos virtuvės restoranų.
Nestebina ir tai, kad visuose juose patiekalai panašūs. Panašūs bent meniu aprašymuose. Dauguma jų toli gražu neatspindi tikrosios Azijos virtuvės, nes yra pritaikyti europiečių skoniui.
Kai užsukę į Vilniaus širdyje įsikūrusį azijietiškos virtuvės restoraną „Asia tasty“ be aptarnaujančio personalo daugiau nieko nepamatėme, nė vieno kliento, tai buvo lyg perspėjimas, jog kažkas negerai arba su maistu, arba su aptarnavimu.
Bet genami minties greitai užkąsti ir lėkti su darbais toliau tą abejonę nubloškėme į šoną.
Meniu platus, pasirinkimas gausus. Tendencija, kad viskas brangsta, atsispindėjo ir meniu. Niekas čia nesivargino atspausdinti naujų lapų, kuriuose išvardinti desertai. Tiesiog pieštuku buvo ištaisyta kaina iš 6€ į 10€.
Kaip ir minėjau, Vilniuje visi atsipalaidavę, tad ir mus aptarnavęs personalas buvo ne išimtis. Manau, nujautė, kad azijietišką meniu vartome ne pirmą kartą, tad priimant užsakymą nė kiek nesivargino padėti patarimais. Tad užsakę dienos pietus žvalgėmės po vidinę restoranėlio erdvę, kurio nutrintos grindys priminė, kad kažkada čia būdavo daug klientų.
Sriuba su kiaušiniu ir vištiena buvo tokia sūri, kad po kelių šaukštų ir net musytės, plūduriuojančios lėkštėje, nustūmę ją į šoną laukėme pagrindinių patiekalų su viltimi, kad išeisime bent kiek užkandę. O ne tokie pat alkani, kokie ir užėjome.
Kaip ir minėjau, personalas toks atsipalaidavęs, kad nunešant sriubos lėkštę net nepasiteiravo, kodėl nevalgėme, gal kas negerai. Pakako tik paklaust: ar galiu nunešt.
Pagrindiniai patiekalai parodė, kad atsipalaidavę ne tik salės darbuotojai, bet ir tie, kurie dirba virtuvėje.
„Vyšninė vištiena“ buvo toli nuo tos versijos, kurią esame pratę matyti kituose azijietiškuose restoranuose Lietuvoje. Virtuvės darbuotojai buvo tiek atsipalaidavę, kad net nepasistengė supjaustyti vištienos kubeliais, kurių forma kažkuo primintų vyšnias. Padažas buvo skysta padažo versija.
Jei žirneliai prie vyšninės vištienos ir turi būti, tai kodėl padaže buvo dar ir morkų bei kukurūzų, žino tik tas, kuris gamino tą padažą. Spėju, šaldytų žirnelių maišeliai pasibaigė, o tada tiesiog įbėrė kito daržovių mišinio. Pomidorų skonio padaže galima būtų rasti tik atlikus laboratorinius tyrimus, skoniniais receptoriais jis beveik nejaučiamas.
Turbūt populiariausias Lietuvoje kinų virtuvės patiekalas – „Guobao“ vištiena – buvo paguldyta į padažą, kuriame dominavo actas, ir net savaitę nevalgęs aš nebūčiau prisivertęs tos vištienos valgyti.
Su nuostaba žvelgdami į mums patiektus nesusipratimus lėkštėse pamatėme, kaip didelį darbą virtuvėje nudirbęs – pagaminęs pietus dviems – į lauką išėjo virėjas, krito į kėdę prie staliuko ir užsitraukė dūmą. Greičiausiai pasijuto padaręs laimingais dar du klientus.
Nesiruošiau laukti, kol padavėja prieis prie mūsų staliuko, nes matydama pilnas lėkštes ant mūsų stalo ji greičiausiai galvojo, kad mes negalime atsigauti nuo patiektų šedevrų lėkštėse, dėl to ir nevalgome, tad pats nuėjau prie baro atsiskaityti.
Neaiškinau, kokios problemos su patiekalais, nenorėjau išsklaidyti tos atsipalaidavimo kupinos atmosferos, kurioje skendėjo visas kolektyvas, tad susimokėjau ir išeidamas Katinienei pasakiau, kad mano kojos čia daugiau niekada nebus.
Reziumuoju. Bandydamas kiek pateisinti patiekalus, spėju, kad pamatęs tuščią salę virėjas pasišalino nusipirkti cigarilės, apie kurią svajojo dar nuo vakar. O mums netikėtai užklupus, patiekalus ėmė gaminti indų plovėja. Kuri, tingėdama pjaustyti vištieną skirtingomis formomis, supjausčiusi juostelėmis ir ją iškepusi apipylė skirtingais padažais. Na, iš kur jai žinoti, kad didelis acto kiekis kenkia organizmui ir kad kukurūzai su morkomis neturėtų būti vyšninės vištienos lėkštėje.
O sugrįžusiam laimingam virėjui ji, matyt, pasigyrė, kad tvarkėsi puikiai ir net sugebėjo pagaminti vieną užsakymą. Tad kas tam beliko – tik užsitraukti dūmą ir mėgautis iš terasos atsiveriančiais vaizdais.
Vertinu 2/5, vieną balą pridėjau už žmoniškas dienos patiekalų kainas, nors jie ir nebuvo valgomi…
