Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo informacijos banga, kad „užsilenkė“ komiko Manto Katlerio kebabų verslas. Apie bankrotą kalbėta daug daugiau, negu apie kebabinės atsidarymą. Nenuostabu – lietuviui daug įdomiau stebėti, kaip kaimyno troba dega, o ne padėti ją statyti.
Katlerio kebabų restoraną paminėjau ne šiaip, o norėdamas paaiškinti ne tik kodėl taip greitai bankrutavo, bet ir kodėl vienos kebabinės klesti, o kitos neišsilaikiusios užsidaro.
Pradėkime nuo esminių klaidų, kurias padarė verslininkai, kurie šį projektą bandė įgyvendinti remdamiesi tiktai Manto Katlerio vardu. Klaidingas buvo ne personažo pasirinkimas, o pačios idėjos įgyvendinimas.
Pirmas klausimas, kurio jie sau neuždavė: kas yra kebabinė Lietuvoje? Reikėjo ties juo pasėdėti ilgiau, o ne žiūrėti į augantį Manto sekėjų skaičių.
Jei kebabinių Turkijoje yra visokių – nuo lauko kioskelių iki prabangesnių restoranėlių, tai Lietuvoje kebabinės atsirado kaip greitą maistą pardavinėjantys kioskai. Mūsų šalyje jie niekada nepasižymėjo prabanga. Pagrindiniai du kriterijai – kaina ir kiekis. Rekomenduodami kebabus vienoje ar kitoje vietoje daugelis ir nurodo šiuos du teiginius nusakydami, kodėl būtent ten reikia važiuoti kebabų. Pigu ir didelės porcijos – daugelio kebabinių išsilaikymo paslaptis.
Žinoma, svarbi ir kokybė, bet ar pirmoje vietoje? Galėčiau ginčytis. Nes ne kartą esu matęs išsirikiavusią eilutę prie kebabinės, kurioje vietoje mėsos ant iešmo sukamas neaiškios sudėties gaminys, panašus į vapsvų avilį. Ant iešmo turi būti gabalais sumauta mėsa, o ne kažkas ją primenantis.
Grįžkime prie kebabinės sėkmės ir nesėkmės. Ar teko kada girdėti tokią kebabinės rekomendaciją: labai gražus interjeras? Manau, kad ne. Čia ir slypi aukščiau minėto restorano didžioji nesėkmės dalis. Nežinau, kiek dar metų taip bus, bet Lietuvoje dar ilgai bus nesugretinamos sąvokos: skanūs ir nebrangūs kebabai bei restorano aplinka. Kebabas buvo ir bus greitas maistas, kuriuo žmogus skaniai pasisotins, o ne suteiks galimybę jį valgyti išsidrėbus ant minkštų kampų ir atitinkamai už tai susimokėjus.
O šiaip pagrindinis sėkmingų kebabų verslo receptas slypi jų kainoje. Kad ir koks didelis, skanus ir su daugybę priedų būtų kebabas, jo kaina Lietuvoje privalo svyruoti apie 5 eurus. Kaip norite, taip sukitės. Tik nemėginkite kainos mažinti pirkdami nekokybiškus produktus. Žmonių sąmoningumas didėja.
Kažką panašaus, ką jūs dabar perskaitėte, aš prieš savaitę pasakojau broliui, kuris man norėjo parodyti vieną kebabinę Klaipėdoje. „Labai skanūs kebabai, didelės porcijos“, – kalbėjo jis man. Ir nė sakinio apie interjerą. O kam jis įdomus? Mes gi važiuojame į kebabinę, kur tik 10 procentų maisto yra suvalgoma vietoje, visa kita yra perkama išsinešti.
Tad apie interjerą trumpai. Nedidelė patalpa Klaipėdos autobusų stotyje, būtent tokia, apie kokią rašiau prieš tai – gero kioskelio dydžio. Minimaliai investicijų į interjerą, labiausiai susitelkta į maisto kokybę.
Tradiciškai mano žvilgsnis visų pirma nukrypo į patį iešmą ir tai, kas ant jo sukosi. Iešmas buvo neseniai pakabintas, tad vištienos filė dar nespėjusi apkepti ir įgauti gražesnį vaizdelį.
Antra, ką nužvelgiau – tai už prekystalio į indus sudėtą pjaustytą garnyrą. Manau, nereikia baigti aukštojo mokslo, kad atskirtum, kada pjaustytos daržovės – šiandien ar užvakar.
Pirmasis įspūdis buvo geras, tad pasilikome. Pasirinkome vieną kebabą lavaše, o kitą indelyje. Indelyje, nes aš mėgstu matyti turinį. Kadangi paskutiniu metu vengiu majonezo, pasirinkau humuso padažą. Ir, kaip paaiškėjo vėliau, nė kiek nesuklydau.
Jei važiuojant į kebabinę kebabus man gyrė brolis, tai valgant buvo atvirkščiai – maistą gyriau aš. Ne kartą pakartojau frazę, kad čia puikus kokybės ir kainos santykis. Kaip ir minėjau prieš tai, kebabas turi kainuoti apie 5 eurus, kad ir koks jis būtų skanus. Tai greitas maistas, dažniausiai valgomas darbo dienos pietums. Juk visi mėgstame skaičiuoti.
Pasakiška vištiena, o dar pamirkyta į humusą, leido man džiaugtis už jus, klaipėdiečiai, kad turite gerą kebabinę. Ir jei ji laikys tokį patį lygį – net neabejoju, jog bus atidarytas dar ne vienas taškas.
Vienintelis dalykas, kurį keisčiau – tai bulvytės. Nenaudočiau pusfabrikačių. Jei jau JAV, pusfabrikačių šalyje, mėsainių restoranas „Five guys“ sugeba vietoje pjaustyti bulves, tai būtų galima daryti ir Lietuvoje.
Šiaip viskas skanu. Už gerą maistą mes išleidome vos 10 eurų. Be abejo, palikau Riebaus katino lipduką kebabinei „Hap’s Kebab’s”, kuris rodo, jog įvertinau juos 5/5.
Ir jei kažkam tai pasirodys, jog tai reklama, tai tebūnie. Nes nesu šykštus, ir radęs ką nors gero visada apie tai kalbu.
Tad visiems, kurie pasinaudos bet kurią mano rekomendacija, sakau: skanaus.
