Iberico šonkauliai. Ir viskas tuo pasakyta. Tai lyg kalbėdamas apie mercedes – benz automobilius paminėtum jų G klasės modėlį.
Jei vyrai suprato ką norėjau pasakyti girdamas iberico kiaulieną, tai moterys manau nelabai… Joms pasakysiu, kad jei tuos kuriems tikėjimas neleidžia kiaulienos valgyti pavyktu pavaišinti šios mėsos gaminiais, jie manau tik dėl jos išsižadėtų savo įsitikinimų ir neigiamo nusistatymo prieš kiaulieną.
Bet gana apie pačią mėsą, reikia kažką pasakyti ir apie patį šonkaulių paruošimą.
Tad receptas Jums, o aš einu toliau savaitgalio švęsti. (P.s. mėsa sultinga, neperkėpė, kauliukai patys iškrito…)
Šonkauliai suprieskoniuoti iš vakaro. Prieš prieskoniuojant nuimame plėvę nuo mėsos, tada mėsą įtriname aliejumi. Šį kartą išbandžiau Steenbergs prieskonių mišinį, kuris jį paskanavus, kiek nugąsdino permušančiais kajene pipirais, bet galutiniame rezultate jie buvo nestipriai jaučiami. Paruoštus šonkaulius susukau į maistinę plėvelę ir į šaldytuvą.
Kepiau kitą dieną kepsninėje apie 1 val – 130C. (iberico “jautresnė”, vietinės kiaulės panašaus storio gabalus kepu apie 1,5 val.). Po valandos suvynioju į foliją ir dar kepiau apie 1,2val – 130C (ant folijos dedu kepimo popieriaus, jis neleidžia mėsai išsausėti, ne taip greit garinasi jos sultys).
Tada, išvyniojau, aptepiau pasigamintu padažu, kurį sumiksavau ant greičio (ką miksavau matysite nuotraukose, kai fantazija laki ilgai netrunki) nes BBQ padažo pasirodo šaldytuve neberadau, o parduotuvinis nelabai man tinka. Aptepęs kepu dar apie 10 – 15 min.
Nenoriu girtis, bet skanesnių šonkaulių dar nesu valgęs Lietuvoje… Jei kažkas žinote kur galima kažko panašaus paskanauti Lietuvoje, rašykite komentaruose, būtinai nuvyksiu ir paskanausiu.
Vos nepamiršau pagirti šių laikų didvyrių, kurių produkcija manęs nenuvylė nei iki karantino, nei jo metu, tai
Euribija
kolektyvas. Ieškantiems kažko išskirtinio savo stalui, galiu drąsiai rekomenduoti juos. Nežinau ar suveiks, bet jei paminėsite kad pažįstate Riebų katiną, gal ir kokią nuolaidą gausite…