Kai vykdamas iš Kauno į Palangą sukau per Telšius, tikėjausi skanių įspūdžių. Tad apsidrausdamas skaitytojų feisbuke pasiteiravau: kur galima skaniai pavalgyti Telšiuose?
Daugiausia rekomendacijų surinko „Senoji kvorta“, tad jos adresą ir susivedžiau navigacijoje, kad nenuklysčiau kur kitur.
Oras pasakiškas, Žemaitijos keliai taip pat, tad net nepajutau, kaip atriedėjau iš Kauno iki Telšių.
Ekskursijai po miestą laiko neturėjau, tad tiesiu taikymu pasileidau į restoraną „Senoji kvorta“. Jei ne iš anksto žinota informacija, kad restoranas įsikūręs rūsyje, būčiau nuklydęs kitur. Nes virš restorano yra kavinė, o ir interjeras viliojantis.
Nusileidęs į rūsį radau išties jaukų restoranėlį. Gal iki visiško jaukumo pritrūko daugiau klientų, šurmulio, bet mažesnis kiekis žmonių man tik į naudą. Galiu pasirinkti nuošalų staliuką bei tikėtis greito ir gero aptarnavimo.
Patiekalų pasirinkimas nėra didelis, sakyčiau optimalus ir neperkrautas. Tai leido man greitai apsispręsti, ką užsisakysiu.
Vienintelis, ties kuo abejojau – ką rinktis: jautienos didkepsnį (steiką) ar antrekotą. Paklausęs padavėjo sužinau, kad mėsa nebrandinta, o jautienos steikas kietesnis nei antrekotas. Tad – antrekotas.
Pirma mane aplankė baravykų sriuba. Pirminis vaizdas mane maloniai nustebino. Bet nustebimas pradėjus valgyti virto nusivylimu. Sriuba sūri, ir tas sūrumas su kiekvienu šaukštu sriubos vis stipriau jaučiamas. Ryškiai perspausta su druska.
Trinta baravykų sriuba – 2,00 euro
Bet vienas blogis po šią lėkštę nevaikšto. Su druska dėl sriubos sugadinimo rungėsi skrebučiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė nekalti, kol jų nepaskanauji. Toks jausmas, kad jie kelis mėnesius sėdėjo tyliai ant lentynos, kol jų neprisiminė virėjas. Per tą laiką įtrintas česnakas jau buvo nužudęs ne vieną vampyrą, ir skrebučiai toje kovoje kiek praradę česnakų skonį. Na, o skrudinant prisigėręs aliejus buvo pagrindinis ingredientas, kuris nužudė skrebučius jiems dar neįkėlus kojos į sūrią sriubą.
Kad ir koks alkanas buvau, kad ir kaip bandžiau save įtikinti, kad sriuba nesūri, suvalgiau tik pusę lėkštės. Tiesą sakant, jei ne natūralios apelsinų ir greipfrutų sultys, būčiau įveikęs tik kelis šaukštus sriubos.
Nors priimdama užsakymą padavėja minėjo, kad jautienos kepsnių reiktų laukti ilgiau nei kitų, maniškis antrekotas atkeliavo, sakyčiau, labai greitai. Paimdama nebaigtą valgyti baravykų sriubos lėkštę padavėja net nepasidomėjo, kodėl aš jos nesuvalgiau. Nesivarginau ir aš apie tai kalbėdamas, lyg nujausdamas, kad apie viską teks kalbėti baigus pietauti.
Mano dėmesys sustingo ties atneštu antrekoto patiekalu. Nežinau, ką jums primena vaizdas nuotraukose, bet man jis apetito nekėlė. Pirma mintis pažvelgus į kepsnį – lyg kas ant jo būtų atpylęs suvalgyto maisto perteklių. Kelias minutes jaukinęsis vaizdelį aš įsidrąsinau ir pradėjau valgyti.
Jautienos antrekotas su saulėje džiovintais pomidorais ir kaparėliais – 10,00 euro
Vos peilis pradėjo slysti mėsos paviršiumi, bandydamas atpjauti gabaliuką, aš jau supratau, kad apie nebrandintą mėsą padavėja tikrai nemelavo. O ir meluoti negalėjo.
Kol peilis nesėkmingai bando atpjauti gabaliuką mėsos, aš pakalbėsiu apie jautieną mūsų prekybos centruose arba atsakysiu į smalsuolių klausimus apie jautieną, kurią nusiperka, o po to bėga į feisbuko receptų grupes klausdami: nusipirkau jautienos, ką rekomenduosite pasigaminti?
Na ką aš ar kas kitas gali jums rekomenduoti pasigaminti iš jaučio, kuris jau nepajėgia atlikti apvaisintojo vaidmens ir keliauja į skerdyklą? Ar karvės, kuri išmaitino ne vieną veršiuką, pripumpavo ne vieną toną pieno pieno perdirbėjams, ir tik nuvykusi į skerdyklą sužino, kad ji jautis? Tad smalsu ir man – ką galima pasigaminti iš tokios mėsos?
Na, bet grįžkime prie mano patiekalo, nes man pagaliau pavyko atpjauti gabaliuką mėsos. Nebesiplėsdamas pasakysiu – negelbėjo tos tąsios masės nei kaparėliai, nei vytinti pomidorai, nes kai bandai sukramtyti guma virtusią mėsą, šalia esantys produktai tampa nebeįdomūs.
Paruošti gruzdintas bulvytes, atrodo, didelių mokslų nereikia – tik atidaryti pakelį, įberti jų atitinkamą kiekį į įkaitusį skrudintuvą ir laiku ištraukti. Bet ir ši misija, pasirodo, neįveikiama „Senosios kvortos“ virėjams. Bulvės sukepusios, tad jų irgi nevalgiau.
Ant patiekalo uždėti apkepinti makaronai turėjo mane nustebinti ir turbūt priversti pamiršti tąsią mėsą ir kitus nesusipratimus. Pirma mintis, kuri šovė į galvą – kokią tai įdomesnę idėją pametėjo. Bet kai tuos pačius makaronus ir panašų garnyrą pamačiau besipuikuojančius ir kitų lankytojų lėkštėse, nors patiekalai buvo paukštienos, aš nebesidžiaugiau ir šiuo „inovaciniu“ sprendimu.
Kaip ir sriuba, taip ir nesuvalgytas kepsnys nuo stalo buvo nuneštas be jokių klausimų. Jokių: ar patiko, o kas ne?
Tikėjausi, kad bent desertas – varškės pyragas – kiek pakylės nuotaiką, ir tas didelis kelio lankstas nebus padarytas veltui. Deja. Pirmasis kąsnis parodė, kad tikėtis iš nieko galima tik nieko.
Nenoriu plėstis, bet noriu, kad suprastumėt, ką aš valgiau. Įsivaizduokite varškėtuką, ant kurio gausiai uždrebiat uogienės, būtinai naudokite kuo saldesnę, kitaip nepavyks atkartoti to, ką aš valgiau. Na, ir kai uogienės bus jau tiek, kad ji bandys lipt nuo varškėtuko, užvožkite ją kitu varškėtuku. Tada apipjaustykite šonus, kad jūsų gaminys įgautų pyrago formą, papuoškite šiek tiek – ir skanaus. Tikiuosi, kad desertas jums, kaip ir man, paliks neišdildomų įspūdžių.
Desertas nesuvalgytas taip pat iškeliavo atgal į virtuvę, o ten veikiausiai, kaip ir padavėjai, net nekilo klausimų: kas negerai, kodėl nesuvalgė?
Specialiai nufotografavau atneštą sąskaitą bei paliktus pinigus. Smulkiau surinkti nepavyko, tad mano dideliam nusivylimui, 1 centą arbatpinigių visgi teko palikti.
Na, o išeidamas aš priėjau prie padavėjos ir paklausiau, kodėl ji nė karto manęs nepasiteiravo, kas negerai su maistu, kodėl jo nesuvalgiau, kas nepatiko?
Atsakymo nesulaukiau, nes mergaitė, atrodo, nelabai suprato, apie ką aš. Tad pažadėjau jai viską aprašyti, kad ji galėtų išsamiai apie viską pasiskaityti.
Vertinimas: interjeras – 8, Švara – 8, Aptarnavimas – 1, Maistas – 1. Iš viso: 18 balas (vidurkis – 4,5). Tad suvargęs 3 restoranui „Senoji kvorta“kvorta.
Reziumė: nesvarbu, kad jūsų interjeras gražus, kad jam įgyvendinti reikėjo nemažai pastangų ir lėšų. Aš, klientas, visų pirma moku pinigus už maistą, gėrimus, aptarnavimą. Sutikite – jei aš neskaniai su kompanija pavalgysiu, vietoje kompensacijos neišsinešiu stalo ar kokio paveikslo nuo sienos. Gražus interjeras nebus nieko vertas, jei jūsų virtuvė bus tokia, kokią man teko ją pažintį, jei jūsų padavėjai dirbs lyg ežiukai rūke. Restoranas yra detalių visuma, ir tik dėl visų jų visumos klientai lieka arba patenkinti, arba nelaimingi. Tad tik nuo jūsų priklauso, kokie jie iš jūsų išeis ir kaip apie jus kalbės…
