Šv. Kalėdų aš ir laukiu, ir nelaukiu. Laukiu, nes tai graži šventė, kuri šeimos narius suburia prie bendro stalo. Jauki atmosfera, daugybė patiekalų, kas man, Riebiam katinui, ypač svarbu, ir pašnekesiai gurkšnojant raudonąjį vyną įsitaisius šiltai krėsluose prie židinio, stebint kaip dešimtimis lempučių žiba papuošta eglė.
O nelaukimo priežastis susijusi su Katiniene ir jos nuotaikų kaitomis artėjant šioms šventėms. Ir visa tai aš turiu kęsti ne kelias dienas iki švenčių, o beveik kelis mėnesius. Tų margų nuotaikų priežastys kasmet tos pačios: ką reikės apsirengti ir ką padovanoti tam ar anam.
Vyrams šiuo klausimu daug lengviau: mūsų drabužiams pakanka kelių lentynų spintoje, kai moterims nepakanka kelių spintų, o į klausymą, ką norėtum gauti dovanų, mes visi vienu balsu atsakytume tą patį: man nieko nereikia, aš viską turiu.
Su moterimis viskas kitaip. Jos lyg bitės įgeltos mėnesį neranda sau vietos. Tai joms iš turimų suknelių nė viena negraži, tai bateliai kažkokie ne tie. Toks jausmas, kad tas sukneles ar batelius ne jos pirko, o joms kažkas per jėgą įbruko. Apie kalėdines dovanas aš išvis norėčiau patylėti, nors parduotuvės lūžta nuo pasiūlos, Katinienė vis vien kasmet kartoja: Lietuvoje nėra ko pirkti dovanoms.
Prieš kelis metus įsigijęs išmanųjį laikrodį aš vargdavau su tuo priminimu, jog kasdien reikia nužingsniuoti tam tikrą žingsnių skaičių. O po vieno apsilankymo „Akropolyje“ su Katiniene aš ne tik įvykdžiau dienos normą – aš nužingsniavau už visą savaitę. Vyrai, jūs mane suprasit, kokias kančias mes patiriame lydėdami damas į taip vadinamus „apsišopinimus“.
Tad po ilgokos įžangos, manau, suprasit, kodėl ši apžvalga – iš vieno Lietuvos prekybos centrų. Tie pasivaikščiojimai atima tiek laiko, kad tą dieną, kai vykstame į prekybos centrą „apsipirkti“, mes nebeturime laiko ne tik pasigaminti pietus, laiko nelieka net užsukti į kokį restoraną papietauti. Tad tenka rinktis iš to, ką siūlo prekybos centre įsikūrę restoranėliai.
Gerai, kad bent įkalbėjau Katinienę išbandyti kažką naujo ir užsukti į „Chačapuri bistro“. Su Sakartvelo virtuve aš asmeniškai pažintį pradėjau tik atsidarius pirmiems Lietuvoje šios šalies patiekalus siūlantiems restoranams. Tad vartydamas restorano meniu aš jau svajojau apie sriubas, chačapurius ir chinkalius. Mano svajonėms išsipildyti neleido Katinienė, parodžiusi man dienos meniu ir pirštu bakstelėjusi į trečiadienio pasiūlymą, tokią iniciatyvą palydėdama trumpu sakiniu: laiko nėra, dienos pietūs, ir judam toliau.
Paklausite, kaip tuo momentu jaučiausi, kai sakartveliškais patiekalais prikimštą mano svajonių balioną adatos smaigaliu vienu judesiu susprogdino Katinienė?
Žinoma, kad neverkiau, ir prisistačius padavėjai, išsakiau „mūsų“ pasirinkimą. Aišku, jei būčiau koks mažametis vienturtis bamblys, būčiau kritęs ant žemės ir tol rankom ir kojom „grojęs“ per grindis lydint skardžiam balsui, kol Katinienė būtų sutikusi su kiek ilgesne degustacija. Bet mes, vyrai, skirtingai nuo moterų, linkę nusileisti, tad eilinį kartą – Katinienės viršus.
Skubančios Katinienės džiaugsmui, sriubas atnešė greitai. Kadangi ji mėgsta trintas sriubas, trintai žaliųjų lęšių sriubai, patiektai su putlia bandele, ji jokių pretenzijų neturėjo, ją net priskyrė vienai iš skanesnių valgytų dienos sriubų Lietuvoje.
Manęs trintos sriubos niekad nežavėjo, tad negavęs galimybės rinktis iš pagrindinio meniu, aš jai kiek paprieštaravau dėl sriubos, pasakęs, kad nesutrinta iki vientisos masės sriuba su lęšių trupinukais man susižavėjimo nesukėlė.
Nežinau, gal tie lęšiai labai judrūs ir taip greit judėjo po puodą, kad virėjas jų nesugaudė ir nesugebėjo patiekti vientisos masės sriubos? O gal tai toks sakartveliškas sriubos tiekimo būdas. Bet kokiu atveju – kalta Katinienė, neleidusi man pasirinkti iš pagrindinio meniu.
Pagrindinis patiekalas buvo keptuvėje kepta veršiena su daržovėmis. Va čia jau pasikabinėti bandė Katinienė.
Veršiena jai pasirodė per kieta. Bandydamas ją kiek nuraminti mestelėjau juokelį: matyt, jį auginęs ūkininkas buvo geros širdies ir leido veršeliui kiek ilgiau pagyventi ir paaugti iki tokio amžiaus, kai jis pagal svorį lyg jau ir jautis, bet pagal kainą – dar veršelis.
Žinoma, kad tikėtis „pieninio“ veršelio mėsos, mokant už sriubą ir pagrindinį patiekalą 7,50€, būtų naivu, bet negi jūs tuo įtikinsite moteris.
Reziumuoju. Kadangi ilgai sėdėti ir postringauti apie tai, kad dar reiks čia sugrįžti ir paskanauti patiekalų iš pagrindinio meniu neleido Katinienė, sąskaitą peržiūrėjau tik namie tvarkydamas nuotraukas. Imti pinigus už stalo vandenį dienos pietų metu yra toks pat nusikaltimas, kaip maisto prekių parduotuvėje iš perkančių morkas ar bulves imti 1€ už vienkartinį maišelį.
Kalbant apie maistą. Jei lyginti su kitomis maitinimo įstaigomis, kurios tiekia dienos pietus, už 7,50€ vienam žmogui pavalgėme gan skaniai. O žinant, kaip kilo ir tebekyla maisto produktų kainos parduotuvėse, sakyčiau, kad panašių dienos patiekalų, kuriuose bus veršienos, kainų po Naujų metų neberasime net ir pasišviesdami žiburiu.
Bet rekomenduoti čia užsukti dienos pietų galėčiau tik tuo atveju, jei galimybė pasirinkti būtų bent iš dviejų sriubų ir bent 3 pagrindinių patiekalų. Minimalistinis pasirinkimas, manau, netinka ne tik man.
Bet kadangi lokacinė vieta buvo tarp Katinienės dar neapeitų parduotuvių, šių pietų neišpeikiu ir greičiausiai kitąmet laukite tęsinio – tikiuosi, kad įkalbėsiu Katinienę didesnei Sakartvelo patiekalų degustacijai.
P. S. Vyrai, jums kantrybės šiomis dienomis, o moterys – jums greitesnių apsisprendimų žvelgiant į drabužių spintą ar ieškant dovanų Kalėdoms.
Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas
