Vis bandau rasti atsakymą į klausimą: ko žmonės lankosi tinklinėse picerijose plačiai pabirusiose per visą Lietuvą.
Prieš mėnesį apsilankęs „Can can pizza” tinklo vienoje iš picerijų atsakymo į šį klausimą neradau.
Tad smalsumo genamas šį kartą nuvykau į „Charlie pizza”.
Apie interjerą „Charlie pizza” daug nekalbėsiu, lai kalba nuotrauka vieno iš picerijos kampinio baldo.
Tokių baldų nuotraukų dažnai pamatome nemokamų skelbimų platformose, su prierašu: atiduodu, pasiimti patiems.
Žvelgiant į suvargusį gobeleną iškyla du klausimai: kiek metų ir kuo šį baldą taškė, kol paverti jį tokiu? Ir antras: kas picerijos per vadovai jei mano jog svečius ant tokio paviršiaus sodinti yra normalu?
Žinoma, kad mes ten neprisėdome, o pasirinkome kitą stalelį, kur kampinių gobelenas buvo ne toks pavargęs.
Nors tikslas buvo testuoti siūlomus dienos pietus, bet įkelsiu daugiau meniu nuotraukų, tam kad galėtumėt susipažinti su plačia picerijos pasiūla.
Jei testuoti, tai testuoti, todėl užsakėme visus tą dieną siūlytus dienos pietų patiekalus.
Stalo vandenį atnešusi padavėja apie užsakytą baltą kavą kažkodėl pamiršo. Bet neatnešusi baltos kavos į sąskaitą visgi juodą įrašė.
Tik namie analizuodamas sąskaitą pastebėjau šį faktą. Tad du eurai picerijai, švaraus pelno, nuo manęs asmeniškai…
Aštrioji mėsos sriuba – 5,00€
Labai mėgstu aštrų maistą, tad daugelyje įstaigų net paprašau papildomai aitriosios paprikos, bet štai valgydamas picerijoje atneštą aštrią mėsos sriubą pasijutau lyg dalyvaučiau aitriųjų paprikų valgymo čempionate. Ir iš beprotiško sriubos aitrumo galėčiau teigti, kad buvau patekęs net į finalą.
Gal tą aitrumą turėjo kiek amortizuoti skrudinta duonelė pertepta aliejumi? Gal ir būtų galėjusi, jei aliejus tokią funkciją atliktų, nes jo buvo pritepta su kaupu.
Žaliosios salotos su vištiena „Teriyaki” – 5,50€
Man visada gaila produktų, kuriuos sugadina virtuvės darbuotojai, neišmanantys maisto gamybos eigos. Tokiems gūdžiais viduramžiais nukapodavo rankas, kai karaliui patiektas maistas būdavo panašiai sugadintas, kaip mums patiektos salotos.
Kas jums sakė, kad terijakio padažą reikia pilti ant salotų taip gausiai, kaip pilate vandenį laistydami išdžiuvusią žemę? Salotos, tiesiogine to žodžio prasme, plaukė padažu. O reikėjo tiek ne daug, tame padaže trumpam, prieš kepant, pamarinuoti vištieną, o salotas, pavyzdžiui, apšlakstyti alyvuogių aliejaus ir persilado prieskonių miksu.
O dabar Katinienė gavo valgyti terijakio padažo sriubą gardintą daržovėmis su vištiena.
Eidamas į valgyklas, kavines ar picerijas valgyti dienos pietų, aš visada tikiuosi paprasto maisto, kuris atitinka dienos pietų žemą kainą, ir svarbiausia viliuosi, kad po pietų man neteks organizmo gaivinti virškinimą skatinančiais fermentais.
Tad žvelgdamas į mums patiektus pagrindinius patiekalus, aš lyg nujausdamas, kas manęs laukia vakare, bandžiau prisiminti ar kažkokių tam reikalui skirtų tablečių namie turime.
Žalumynais apkeptas vištienos maltinis – 6,00€
Ką mala į vištienos maltinius, greičiausiai žino tik picerijos technologai. Nes aš pakandęs kelis vištienos maltinio kąsnius, į šį klausimą atsakymo neradau. Kažkokia glitni masė viduje, lyg ir panašėtų į nedakeptą maltą paukštieną. Bet skonis toks įdomus, kad jei man kas sakytų, kad tai ne vištiena, bet tai nano technologijų dėka iš sojų išgautas vištienos pakaitalas, aš tuo žmogumi būčiau linkęs patikėti.
Kai Katinienė pasakė, jog bijo valgyti tą maltinį, bandydamas kiek ją padrąsinti, perspaudžiau lazdą, pasakydamas: jei vištos akis iš kotleto nemirksi bandyk valgyti.
Didžkukuliai su mėsa – 5,50€
Kiek „padrąsinęs” Katinienę ėmiausi didžkukulių, kurie vizualiai atrodė be priekaištų. Graži didžkukulių forma, mėsingi spirgučiai, šaukštas grietinės, nieko blogo nežadėjo, kol neperpjoviau vieno iš jų.
Tarkis sausas, ir tam kad jį kiek amortizuoti valgant reiktų didžkukulius skandinti dideliais kiekiais grietinės ir kefyro. Toks jausmas, kad ragavau aukšto lygio virtus šaldyti pusfabrikačius, bet ne tą dieną šeimininkių gamintus cepelinus.
Kiaulienos sprandinė su bulvėmis – 6,70€
Baisiausia kas galėjo mums tą dieną nutikti, aš pasilikau pabaigai, to net nežinodamas.
Ir tai buvo pervirta kiaulienos sprandinė, su neaiškiomis bulvėmis. Neaiškiomis, nes jos iš pirmo žvilgsnio lyg virtos, ir tam kad nedžiūtų buvusios trumpam panardintos į aliejų, kuris bėgant laiko ant jų paviršiaus net suburbuliavo. Koks bulvių skonis nepasakysiu, esu visko matęs, bet nors ir gyvybes katinai turi devynias, aš jas linkęs tausoti.
Nežinau kas picerijoje derina garnyrus prie patiekalų,bet tas žmogus, turiu pripažinti, turi lakią vaizduotę. Kaip turi derėti ridikėlių, pomidorų ir agurkų salotos gardintos grietine su šalia atskirame indelyje patiektu raudonuoju kopūstų apšlakstytu aliejumi, spėju žino tik tas su lakia fantazija.
Gal tas kopūstas turėjo būti raugintas? Bet tą variantą, kurį patiekė mums, abejoju ar kas iš picerijos svečių valgo.
Reziumuoju. Namie analizuodamas nuotraukas, sugretindamas mums patiektų patiekalų nuotraukas, su tų pačių patiekalų nuotraukomis „Charlie pizza” meniu, padariau išvadą, kad picerijos virėjų tikslas ne maisto skoninės savybės, bet kuo tiksliau atkartotas vaizdas lėkštėse. Kito logiško paaiškinimo pamatytam ir skanautam neturiu.
O dabar rašydamas tekstą ir prisimindamas tą baisų kampo gobeleną, aš darau išvadą, kad jis puikiausiai atspindi maisto kokybę picerijoje. Kokie baldai toks ir maistas.
Jei salės darbuotojams nėra gėda svečius sodinti ant tokių baldų, tai kitiems virtuvėje, greičiausiai, taip pat nusispjauti ir į maisto kokybę.
Vertinu stipriu 1/5, tai balas kurio ši picerija tikrai yra verta. Ir baigdamas turiu picerijai gerų žinių, pas jus, bent į šį tašką Klaipėdoje, tikrai, niekada nebe užsuksiu.
Taikos pr. 141, Klaipėda (PC BIG)