Įeiname į vieną iš geležinkelio stoties kavinukių. Iš paskos užėjo du vyrai ir sako:
-Penkis kavos! Du išgersim dabar, o tris paliksim kabėt ore.
Nuėjo susimokėti. Žiūriu moka už penkias kavas, po to išgeria dvi ir išeina. Klausiu draugo:
-Kas čia per kava „pakabinta ore“?
Tas šypsosi ir sako:
-Palauk. Žiūrėk ateina advokatai…
Užeina trys solidūs vyrai ir užsisako:
-Septyni kavos, tris geriam, o keturis kabinam ore.
Moka už septynis, išgeria tris ir išeina. Sekantis užeina jaunuolis išgeria vieną kavą, o moka už dvi. Man darosi vis įdomiau. Užėjusios merginos išgeria ir susimoka tik už savo kavą.
Kalbėdami mes prasėdėjom iki vidurdienio. Kavinukės durys praviros ir mūsų žvilgsniai klaidžioja po saulėtą stoties aikštelę.
Staiga pamatau šešėlį, slenkantį palei sieną. Kai šešėlis priartėjo visai arti prie kavinukės durų pamačiau vargšą nuskurdusį žmogelį. Vargšas kyštelėjo galvą į vidų ir labai tyliai ir nedrąsiai paklausė:
-Gal yra pakabintos kavos?
Savotiškas labdaros būdas atkeliavo iš Neapolio. Ten „pakabindavo“ ne tik kavą, bet ir maistą.”
Pagal Tonino Guerra pasakojimą
P.S. Dar prieš kelis metus buvo sunku įsivaizduoti, kad tai vyktų mūsų šalyje. O dabar šis gražus „Paliktos kavos” paprotys atsirado ir Lietuvoje.
Publikacija
„Riebus katinas“ neatsako už autorių mintis ir išsakomas idėjas, tačiau kviečia būti pilietiškiems ir reikšti savo nuomonę viešai.
