Paskutiniu metu pagaunu save galvojant, kad užeidamas į maitinimo įstaigas aš lyg atidarau slaptą jų skrynią, kurioje laikoma tai ko nenorima parodyti didesnei masei žmonių.
Štai praėjusią savaitę Klaipėdoje viename suši restoranėlyje pirkau sušių padėklą, kurį pagal mano nuožiūrą iš kelių skirtingų sušių ir sudėjo. Į užsakymą įtraukiau dar ir paniruotų krevečių.
Penki patiekalai, iš kurių pigiausias nekainavo 6€, o brangiausias kiek virš 8€. Pardavėjas skaičiavimo mašinėle suskaičiavęs užsakymo kainą, ramiu balsu pasakė, kad už viską turiu sumokėti 51€.
Net jei visi patiekalai kainuotų po 10€, tai dar iki jo norimos sumos būtų trūkę 1€. Taip pagalvojęs ta pačia skaičiavimo mašinėle perskaičiavau savo užsakymą, ir sumoje begavau 36€.
Tą kartą viską nuleidau juokais pasakęs, jog jei jis ir toliau taip skaičiuos tai greitu metu važinės su ferrari…
Bet dabar apie kitą maitinimo įstaigą ir tam, kad apie ją papasakočiau gauname visi iš Klaipėdos persikelti į Tauragę, ir joje įsikūrusį restoraną „Bacas”.
Į šį restoraną su Katiniene atvykti pietų nusprendėme tikrai ne dėl jaukaus interjero, o su tikslu paskanauti lietuviškos virtuvės patiekalų.
Nes ieškodami daugiau informacijos apie šią įstaigą perskaitėme informaciją,kurią suradome google paieškos sistemoje. Ją apie save pateikia pats restoranas.
Štai ištrauka iš jos: „Restoranas Bacas jau 14 metų puoselėja savitą, lietuvišką, gastronominę patirtį. Lanksčiai prisitaikydami besikeičiančioms metų tendencijoms restoranas visada buvo ir yra ta vieta, kuri unikali savo maistu bei jaukia erdve, kurią įvertina ne tik vietiniai, bet ir miesto svečiai. „
Gal aš kažko nebesupratu, arba praleidau kokias lietuviškos virtuvės naujas tendencijas, bet studijuodamas restorano meniu, be šaltibarščių nieko kas atstovautų lietuvišką virtuvę neradau.
Gal picas mes jau pasisavinome iš italų, o mėsainius iš amerikiečių. Ir šie patiekalai kartu su mūsų bulviniais patiekalais reprezentuoja lietuvišką virtuvę? Bet kokiu atveju tikėjausi meniu pamatyti nors cepelinus. Nors ir tie pas mus atkeliavę iš kitų kraštų, bet puikiausiai buvo sulietuvinti.
Mus aptarnavusi mergina įspėjo, kad dėl didelio kiekio svečių mūsų užsakymo teks laukti gerą valandą. Kadangi terasoje mačiau sėdinčią vieną porelę, o patalpoje prie baro buvo tuščia, smalsumo genamas apėjau visą restoraną. Tad dėka pasivaikščiojimo pavyko aptikti dar pora kompanijų po šešis asmenis.
Ir čia iškyla logiškas klausimas, kas būtų jei restorane būtų anšlagas? Negi prie mūsų stalelio atėjusi padavėja būtų pasakius, kad mūsų užsakymas priimtas ir jis bus pagamintas geriausiu atveju rytoj panašiu laiku?
Kam tokios didelės erdvės jei aptarnavimas pradeda šlubuoti su 1/5 salės „užsėdimu”?
Šaltalankių – imbiero ir svarainių arbatomis pasidžiaugėme kelias minutes, po to jau jomis teko dalintis su musėmis, kurios pasirodė tik sulaukus pirmo užsakymo.
Matyt jos dresiruotos, ir kol svečiai varto meniu į akis nelenda, kad tie neapsikentę nepasišalintų. O jau padarius užsakymą ir sulaukus gėrimų ar pirmų patiekalų tas spiečius juodų zvimbiančių parazitų pasileidžia į ataką, ir neleidžia atsipalaiduoti viso svečiavimosi metu.
Gal kažkam ir romantika, skambant lyriškai muzikai mojuoti rankomis baidant įkyrias „drauges”, kurios nori pasidalinti su tavim viskuo kas valgoma ant tavo stalo, bet mums tai suteikė tik diskomfortą.
Šaltibarščiai – 4,50€
Nors padavėja mus ir įspėjo apie galimą patiekalų gaminimo laiką, bet šaltibarščių mes valandą tikrai nelaukėme. Tad gaila, kad dėl padavėjos minėto ilgo patiekalų gaminimo termino kiek apkarpėme mūsų užsakymą.
Kad kiaušinio buvo šaltibarščiuose supratau ne iš karto, nes jis į sriubą buvo greičiausiai supjaustytas tuo pačiu metu kai buvo pjaustomos kitos daržovės. Nes maži kiaušinio fragmentai jau buvo spėję pakeisti spalvą iš baltos į raudoną. Sakyčiau toks rizikingas sprendimas, žinant kad yra alergiškų žmonių, kurie šio produkto vengia.
Visumoje šaltibarščiai gan vykę, tinkamas tirštumas, puikiai subalansuotos daržovės, vidutinė rūgštelė. Bėda buvo tik su juos atlydėjusiomis bulvėmis.
Toks jausmas, kad jas kepė pagal naują metodą, kurio pagrindinė mintis: kepimo metu kuo labiau bulves prisotinti aliejumi, kuris vėliau upeliais tekėdamas lėkštėje, suteiktų gražesnį vaizdelį ir tuo pačiu didesnį norą jas valgyti.
Kiaulienos sprandinė su baravykų padažu – 14,50€
O dabar pakalbėkime apie kepsnius. Net jei jūs ir pasivadinę restoranu, tam kad už sprandinės kepsnį Tauragėje paprašyti 14,50€ reikia turėti daug drąsos.
Bet vien drąsos nepakanka, reikia dar ir patiekti patiekalą taip, kad svečiui nekiltų jokių abejonių kodėl kiaulienos patiekalas toks brangus.
O man tokių klausimų kilo, ir ne vienas. Gal dėl to ir pradėjau šio patiekalo aptarimą būtent nuo kainos, o ne nuo jo skonio.
Pirma. Kokias baravykų atliekas reikia naudoti, kad baravykus reiktų taip susmulkinti? Visų pirma tai nesuteikia jokio vaizdo, ir antra daug maloniau valgant kramtyti tvirtą grybo tekstūrą, nei lyg per burokinę tarką sutarkuotą grybų masę.
Antra. Garnyras. Jūs gal dėdami tą kopūstų kupstelį pamiršote patiekalo kainą ir lokacinę vietą, kurioje randasi Tauragė? Priminsiu, jūs ne kurortinis miestas pajūryje, kur panašius pigius triukus išsiblaškę atostogautojai ne visada pastebi.
Trečia. Gal pasakysite kokioje gurmanų knygoje galėčiau rasti aprašymą, kuriame sakoma, kad restorane į foliją įvyniojus virtą bulvę ir ant jos uždėjus grūdėtos varškės šaukštą, tokiu deriniu pavyks nustebinti svečią?
Gal tie keli fragmentai petražolės turėjo kiek įnešti įdomesnio poskonio? Bet jei giriatės jog propaguojate lietuvišką virtuvę tai puikiai žinote, kad čia geriausiai tinka kastinis.
Net ir tuo atveju jei baigėsi kastinis, tai naudodami grūdėtą varškę galėjote bent ją pagardinti česnaku, ar kokiais prieskoniais. O dabar beskonė virta bulvė su šaukštu varškės.
Troškinta triušiena su šonine ir moliūgų piure – 14,00€
Prie triušienos patiekalo puikiai tinka frazė: maistą pirmiausia pradedame valgyti akimis. Tad pažvelgus į taip patiektą patiekalą pirma apie ką pagalvojau buvo – ar aš benoriu valgyti.
Nevyniosiu į vatą ieškodamas tikslesnio apibūdinimo,nes čia puikiausiai tinka tik toks – toks jausmas, kad kažkas virtuvėje privėmė į lėkštę. Pirmasis atpylė skystos moliūgų masės, o antrasis per viduriuką kažką su triušiena.
Liūdniausia, kad vaizdas puikiai atitiko skonį. Triušiena buvo ne tai, kad sausa, bet toks jausmas, kad ją išvirę prieš savaitę, supjaustę porcijomis sudėjo į šaldiklį. O gavę užsakymą greit atlaidinę pašildė keptuvėje aplieję grietinėle.
Moliūgų piurė buvo tokio skystumo, kad ją valgyti geriausiai gautųsi tik naudojant šaukštą, bet tikrai ne šakutę.
Tad nenorėdamas savęs apkrauti nevykusiu maistu pastūmiau lėkštę į šoną.
Keista, kad restorane nepriimta nurenkant indus atsiklausti svečio apie tai kas negerai su maistu. Net neišmanančiam padavėjo profesijos turėtų būti smalsu, kodėl svečias patiekalą tik pakrapštė.
Reziumuoju. Kaip ir minėjau apžvalgos pavadinime į restoraną „Bacas” galima užsukti tiems, kam nemaišo musės, bei tiems kuriems maisto kokybė yra paskutinėje vietoje.
Nebesiplėsdamas pasakysiu, jog vienintelis kas atspindi restorano statusą tai jaukus interjeras, visa kita, aptarnavimas bei maisto kokybė, eilinės pakelės užeigos lygio.
Vertindamas šį restoraną rašau silpną 2/5. Nuo žemesnio balo išgelbėjo jaukus interjeras.
p.s. gal šis mūsų apsilankymas atidarė šio restorano slaptą skrynią, kurioje ir slypėjo visi minusai. Bet jei juos ištaisyti, tai ateitį šio restorano matyčiau gražią.
