Iškart noriu pasakyti, kad eidamas vakarieniauti į barą „Pas Stanley“ neplanavau nieko rašyti. Kadangi jau du kartus apie šią vietą rašiau, norėjau tik gražiai praleisti pirmadienio vakarą kavinėje, kurioje maistas patikrintas. Bet būna, kad neplanuoji, bet turi rašyti, nes nerašyti apie tai negali. Pradėkime nuo to, kas yra padavėjas, kokia jo misija kavinėje. Neperdėsiu sakydamas, kad tai pirmosios linijos kariai, kurie pirmieji susiduria su klientais. Ir didele dalimi nuo jų priklauso, ar kavinė užkariaus klientų širdis, ar kapituliuos. Daugumai sunku suvokti, kad šie pirmosios grandies žmogeliukai yra tokie svarbūs kavinės veiklai. Jie išklauso ne tik klientų liaupses, bet ir svečių pasipiktinimus patiekalais, kurių jie net negamino. Profesionalai gesina „gaisrus“, o žiopliukai tik dar labiau įpykina klientą. Geras padavėjas, nešdamas užsakytus patiekalus ar gėrimus, mato ne tik staliuką, kuriam visa tai skirta, bet ir visą jam skirtą salės dalį, o supergeras padavėjas – dar ir kolegų stalus. Žodžiu, tai lyg erelis, sklandantis virš lauko ir matantis visus plyšius. Pro jo akis neprasmuks nė viena pelė bėgiojanti lauke. Na, o prastas padavėjas – lyg ežiukas rūke, pasimetęs pievoje ir ne tik nieko nematantis, bet ir nebesuprantantis, iš kurios pusės atėjo ir kur turi išeiti. Padavėjas vienu metu priima užsakymą, tuo pat metu dėlioja mintis, ką paimti nuo baro, ką iš virtuvės, ir jau mato, nuo kurių stalų reikės nurinkti indus grįžtant. Jei trumpai – flegmoms padavėjais dirbti ne tik negalima, bet ir nerekomenduojama. Čia jums ne darbas bibliotekoje, kur, pažymėjęs skaitytojo paimtą knygą, gali numigti, kol prieis kitas. Na, sutikite – neteko matyti bibliotekos darbuotojo, skraidančio lyg erelio tarp knygų eilių, ten veiksmas sulėtintas. Tik nesupykite bibliotekų darbuotojai, tai tik pirmas šovęs į galvą sugretinimas.
Paklausite, kam tokia įžanga, jei jau sakiau, kad neplanavau rašyti, o taip išsiplėčiau. Tiesiog graudu, kai vakarą gali sugadinti ne maistas, ne gėrimai, bet aptarnaujantis personalas. Kuris lyg tie ežiukai – ne tame lauke, kuriame turėtų būti jų natūros žmonės. Graudu net pagalvoti, kiek nuostolių patiria kavinių savininkai per tokius darbuotojus. Dėl jų klientas ne tik kad neima pakartotinai alaus ar kitų gėrimų, bet ir negauna tų, kuriuos užsakė. O tai mažina baro apyvartą ir savininko pelną. Žodžiu grįžtame į kavinę ir užsakome bokalą alaus, dvi sriubas ir kepsnį. Pasikartosiu – neplanavau rašyti, tad nėra ir maisto nuotraukų ar detalaus jo aprašymo, tema kita – arbatpinigiai. Kadangi sėdime lauko terasoje, laukdami užsakymo stebime pro šalį einančius žmones ir dirbančius padavėjus. Užsakymą priėmusi padavėja sukasi prie gretimų staliukų, tai priimdama naują užsakymą, tai nurinkdama nešvarius indus, tai atnešdama naujus gėrimus. Stebint kitus, kažką gaunančius, kai mes vis dar laukiame užsakyto alaus, darosi smalsu, ar alus dar nepribrendo, ar bačka užako. Kai po 20 minučių pabodo stebėti, pakilau ir nuėjau jo ieškoti. Kadangi prie baro užsakymą priėmusios padavėjos neradau, paklausiau kitos. Sužinojęs, kad barmenė jo dar net neįpylė, paprašiau perduoti, kad jo atsisakau. Nes gauti gėrimus kartu su maistu nenorėjau. Sriubos atkeliavo lygiai po pusvalandžio nuo užsakymo priėmimo. Atnešusi sriubas padavėja atsiprašė dėl nepateikto alaus. Pasirodo, barmenė mano užsakyto alaus lapelį kažkur numetė. Alaus jau nebenorėjau, nepaguodė ir atsiprašymas. Čia prisiminkite mano paminėtą erelį. Padavėjas – erelis būtų mane, laukiantį alaus, pastebėjęs jau po 10 minučių nuo užsakymo priėmimo ir nubėgęs į barą ieškoti jo. Na o padavėjas, kuris yra ežiukas rūke, net sriubą atnešęs alaus būtų neprisiminęs, o kaip prisiminsi, lapelis gi prapuolė… Klausiate, kur sriubos nuotraukos? Pasikartosiu – rašyti nesiruošiau ir iki to momento. Nesiruošiau rašyti ir kai padavėja dar po 30 minučių atnešė kepsnį, tad ir jo nenufotografavau. Bet kai įpusėjus valgyti atėjusi kažkodėl kita padavėja atnešė man alų, nutariau parašyti. Aišku, aš to alaus dar kartą atsisakiau. Sutikite – gėrimus reikia patiekti laiku ir prieš šaltus ar karštus patiekalus. Na o dabar apie arbatpinigius, ir kaip juos reikia duoti ir kada. Tai, ką dabar perskaitysite, sugriaus daugelio jūsų nusistatytus asmeninius mitus apie arbatpinigių būtinumą duoti ir, svarbiausia, kokią dalį nuo sąskaitos. Neminėsiu čia, kokia procentinė dalis ir kokioje šalyje priimtina, kam įdomu susirasite informacijos internete, pasiskaitysite. Rašysiu apie TEISINGUS arbatpinigius. Jei apsilankę kavinėje sulaukėte gero aptarnavimo, skanaus maisto, puikių gėrimų, arbatpinigiai turėtų būti apie 10 proc. nuo sumos. Žinoma, kartais padavėjai jus taip sužavi, kad jie gali ir ženkliai šoktelėti. Dabar grįžkime prie mano situacijos. Kiek arbatpinigių turėčiau palikti ir kokių už tokį aptarnavimą gali tikėtis ežiukas rūke? Teisingas atsakymas – jokių arbatpinigių, nes tik kvailas, savęs negerbiantis klientas, motyvuodamas tuo, neva arbatpinigių būtina palikti, paliks kokius 5 proc. Ir jis padarys didžiausią klaidą – paskatins ežiuką likti rūke: kam stengtis, jei ir taip jo „darbą“ įvertina… Jis gi žino, kad ereliu niekada netaps. O galėtų tapti, jei bent kas antras klientas pasistengtų jį išvesti iš to rūko. Tad nenuostabu, kad padavėjų arbatpinigiai skiriasi, kad pagaliau ir klientai suvokia, jog ne jam bus gėda, jei nepaliks arbatpinigių , o atvirkščiai – bus gėda blogai aptarnavusiam padavėjui, kai gavęs sumą ras tik tiek, kiek parašyta sąskaitoje, ir nė cento daugiau. Tik tada, kai klientai suvoks, kad arbatpinigiai ne būtinybė, o padėkos išraiška už atliktą darbą, atsiras abipusė pagarba, o ne pareiga.
