Mes visi „išpindėjome“. Ir mes, Katinai, taip pat. Ir nepriimu jokių prieštaravimų, nes, manau, ne vienas esate pasakę kažką panašaus: nėra kur nueiti ir skaniai pavalgyti. Viskas atsibodo.
Kalba eina apie tuos, kurie bent kartą per savaitę stengiasi save palepinti, atsitraukti nuo maisto gamybos ir papietauti kokiame restorane.
Jei kokį žmogelį iš praėjusio šimtmečio perkeltume į šiuos laikus ir parodytume, kiek dabar turime maitinimo įstaigų, tai jei jis neišprotės, tai bent kuriam laikui praras žadą.
Dar prieš įsodinant jį į laiko mašiną tas žmogelis su drauge stovėjo eilėje prie vieno iš pirmųjų jo mieste kooperatyvo įsteigto baro. Tik tam, kad gražioje aplinkoje suvalgytų salotas, kažkiek primenančias namines, tik, skirtingai nuo naminių, gardintas ne daktariška dešra, o mažomis krevetėmis ir patiektas stiklinėje ledainėje. Taip taip, būtent tokios salotos buvo pirmi restoraniniai „stebuklai“ ką tik Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.
Na, o jei pajamos leisdavo, tai tais laikais dar buvo galima užsisakyti karbonadą, kurio prabangą geriausiai apibūdindavo jo dydis. Ir būtinai karbonadas dengdavo beveik visą lėkštės turinį. Tai būdavo lyg jo skiriamasis ženklas nuo tų delnuko dydžio karbonadų, patiekiamų valgyklose. Būdavo, kad karbonadą apliedavo grybų padažu, bet tai jau būdavo visiška prabanga. Tai lyg šiomis dienomis restorane patiektas omaras.
Pamiršę tą „prabangą“, kurią mums teikė 1990–ieji, mes nebemokame vertinti to, ką turime dabar – restoranus ant kiekvieno kampo.
Gerai pagalvojus, Kauno Laisvės alėjoje žiemos metu eidamas iš restorano į restoraną, gali net nesivilkti palto. Nes apsirengimas užtrunka ilgiau nei kelionė iš vienos įstaigos į kitą.
O kokia įvairiausių pasaulio virtuvių gausa šiomis dienomis Lietuvoje? Net galva sukasi apie tai pagalvojus. Nekalbu apie didžiuosius miestus. Kartą važiuodamas per vieną Žemaitijos kaimelį, kuriame trobas gali suskaičiuoti ant rankų pirštų, aptikau maitinimo įstaigą, siūlančią itališkas picas, kurias kepa ne jaunimas, o grynakraujis italas.
Jeigu prieš 30 metų kūręsi restoranai orientavosi tik į lietuvišką virtuvę, tai šiais laikais iš penkių atidaromų naujų restoranų geriausiu atveju bus tik vienas, kurio meniu daugiau ar mažiau puikuosis lietuviški patiekalai.
Tad turėdami tokį gausų pasirinkimą, mes su Katiniene vis dažniau užduodame sau klausimą, kur nueiti pavalgyti. Šį kartą renkantis vietą pietums eilinį kartą nugalėjo Katinienės argumentai, kurių aš užginčyti ne tik kad negalėjau, bet ir nenorėjau, nes moterų neperkalbėsi.
Ji sutinka su manim testuoti eilinę maitinimo įstaigą, o aš savo ruožtu aukojuosi ir kartu su ja apeinu kelias drabužių parduotuves.
Tad Kaunas, „Gan Bei city“.
Vos užėję į restoraną, pirma, į ką atkreipiame dėmesį – tai restorano interjeras, po to iškart turi sekti pažintis su padavėjais. Bet kartais iki pirmo kontakto su padavėjais praeina daug laiko.
Ir nesvarbu, kad restoranas pustuštis, tiesiog padavėjai leidžia sau per daug atsipalaiduoti. Tad prabėga 10–15 minučių, kol teikiasi mus pastebėti ir atnešti meniu. Tada praeina dar panašiai tiek, kol prisimena, jog kažkam nunešė meniu ir greičiausiai jie jau bus išsirinkę, kitaip ko ten mojuotų rankomis.
Tad nenorėdami ilgai varginti padavėjos, užsakymą išberiame greitakalbe, kaip mokykloje mokytojui atsiskaitydami už mintinai iškaltą eilėraštį.
Japoniški koldūnai Gyoza su jautienos įdaru – 7,50€
Japoniški koldūnai „Gyoza“ su jautienos įdaru buvo tarsi lengva įžanga į pagrindinius patiekalus. Apie tuos, kurie mėgsta skrandžius „palepinti“ aitriaja paprika, čia irgi pagalvota. Kiekvienas koldūnas papuoštas plonyte aitriosios paprikos riekele.
Nežinau, kodėl renkantis koldūnus Katinienė pasiūlė užsakyti su jautiena, o vėliau jų atsisakė, nes suprask – tešla eina į kūną. Bet aš tokiu jos sprendimu tik apsidžiaugiau, nes septynių mažyčių koldūniukų porcija tikrai skirta tik vienam Katinui.
Rinkdamiesi pagrindinius patiekalus užsisakėme porcijas, meniu pažymėtas 70 proc. Po koldūnų injekcijos vos pažvelgus į man patiektą vištienos patiekalą toptelėjo mintis, kad dėl mažesnės patiekalo versijos nesuklydau.
Tie, kurie yra įpratę prie lietuviškos virtuvės patiekalų, kuriuose mėsą, paukštieną ar žuvį atlydi kalnas bulvių ar ryžių ir keli kupsteliai skirtingų daržovių, žvelgdami į šiuos japoniškus patiekalus greičiausiai leips juokais.
Ir aš juos visiškai suprantu, nes ir man žvelgiant į vištieną, patiektą su gruzdintuvėje keptais plonais makaronais, norėtųsi į kompaniją ir kokių nors daržovių.
Vištiena su saldžiu tailando padažu su aitriosiomis paprikomis – 6,90€
Bet vertinkime skonį. Meniu vištienos patiekalo pavadinimas skamba taip: „Vištiena su saldžiu Tailando padažu su aitriosiomis paprikomis“. Bet pajutau tik saldų padažą, o aitrumas greičiausiai buvo paliktas kur nors virtuvėje ant lentynos.
Traški kiauliena su sičuanio karameliniu padažu – 7,10€
Ryžiai su kiaušiniu – 2,50€
Čili padažas – 0,60€
Katinienė kiaulienai pretenzijų neturėjo. Ji, skirtingai nei aš, labiau mėgsta saldesnius nei aštresnius padažus. Tad gerai, kad gaminant padažą jos patiekalui nepersistengta su Sičuano pipirais.
Reziumuojame. Viso apsilankymo metu tiesiogine žodžio prasme teko gaudyti padavėją. Tad sulaukę jos dėmesio, paprašę sąskaitos ir ją gavę, po kurio laiko neapsikentę nuėjome atsiskaityti prie baro. Gal po kokio pusvalandžio ji mus ir būtų prisiminus, bet eksperimentuoti nebesinorėjo. Tiesiog buvo gaila laiko.
Nesuprantu, kodėl padavėjai taip atmestinai vertina savo darbą? Gal jiems niekas nemoka algų? Gal jie dirba tik už galimybę pavalgyti? Gal juos per prievartą sugaudė gatvėje ir atvežę liepė dirbti? Bet toks aptarnavimas bet kokiam verslui tolygus „Titaniko“ susidūrimui su ledkalniu.
Šį kartą maisto kokybė ženkliai lenkė aptarnavimą. Ir jei už maistą galiu rašyti stiprų 4/5, tai aptarnavimas vertas silpno 2/5. Apibendrinus bendras balas – 3/5.
Ir jei jums artima azijietiška virtuvė, saldūs, aitrūs padažai, krakmolo paniruotė ir lietuvio akiai liūdnas makaroniukų garnyras, galiu jums rekomenduoti šį restoraną. Tiesa, apsiginkluoti kantrybe būtina, nes abejoju, kad po mano apžvalgos padavėjai suliepsnos meile darbui.
Tad pradedame džiaugtis vis dažniau šiltais spinduliais lepinančia saulute ir kylame iš namų ieškot naujų restoranų…
