Ar žinojote, kad Kaune yra baras „Hogas“? Aš asmeniškai apie jį sužinojau tik šiais metais pavasarį, ieškodamas naujų vietų, kur apsilankyti ir ką aprašyti. O apsilankiau tik praėjus keliems mėnesiams, nes sąraše numatytų taikinių buvo ir daugiau.
Tuo metu, kai žiūrinėjau baro interjero nuotraukas internete, jos mane ir sudomino. Galiu teigti, jog dėl įdomaus interjero ir atvykau į šį barą. Išties jaukus baras – toks jausmas, kad esi ne pastato viduje, o kokiame uždarame kiemelyje, kuriame be augmenijos ir stalų klientams yra pastatytas dar ir baras, įstumtas vagonėlis, kuriame gaminamas maistas.
Gražu, jauku ir malonu prisėsti. Bet prisėdus ilgai atsipalaidavus sėdėti neteko. Priėjusi padavėja pasakė, kad užsakymai priimami tik prie baro, be to, privaloma iš anksto atsiskaityti.
Ar jie turi problemų dėl nemokių klientų, kurie pavalgo ir pasišalina nesusimokėję, kol padavėja, prie baro žiovaudama ir minkydama išmanųjį telefoną, laukia darbo dienos pabaigos? Kitaip tokio aptarnavimo būdo paaiškinti negaliu. Juolab, kad mums viešint kelias valandas jokio antplūdžio nebuvo, be mūsų buvo tik dar vienas klientas.
Tad teko keltis iš minkšto fotelio, eiti prie baro užsakyti ir iškart atsiskaityti.
Sriubos atkeliavo pirmos. Vos spėjome sumerkti į jas šaukštus, grįžo padavėja, nešina užkandžiais – šonkauliukais.
Sriubos – pirmiau, užkandžiai – vėliau. Bet šį kartą nebeaptarinėsiu, kokia turi būti maisto patiekimo tvarka.
Keisčiausia tai, kad turėdami vos kelis klientus, jie leidžia sau taip „grybauti“. Virėjai puikiai matė, kam patiekiamos sriubos, suprato iš vienintelio užsakymo, kad ir užkandžiai mums, tad jeigu jau suklydo ir sriubas atidavė pirmiau, ar negalėjo neskubėti su užkandžiais? Žinoma galėjo, bet tas užsakymo priėmimas prie baro ir atsiskaitymas iškart man priminė valgyklą.
Tad susimokėjai – malonėk greitai gaut, greitai suvalgyt ir viso gero. Kitaip tokios skubotos įžangos nepavadinsiu.
O sriubos, nors ir iš dienos meniu, ir kainavo vos po 1,50€, buvo tokios vykusios, kad galėtų pretenduoti peršokti į nuolatinį meniu.
Šonkauliukai su buffalo sviestu – 5,50€
Bet ilgai užsižaisti su sriubomis neleido šąlantys užkandžio šonkauliukai. Vos nustūmėme sriubines lėkštes į šoną ir spėjome paimti po vieną mažyčiuką šonkauliuką, ant mūsų stalo pastebėjome dedamus pagrindinius patiekalus.
Greitas aptarnavimas gerai, o per greitas – jau tragedija.
Tad pora nuotraukų, ir vienas Katinas kimba į šonkaulius su klevų sirupu, o kitas į mėsainį skambiu pavadinimu „Driskius“.
Driskius burgeris – 9,00€
Bulvytės prie burgerio – 1,50€
Nežinau, kodėl puikus mėsainis gavo tokį kvailą pavadinimą. Sakyčiau, jis vertas kitokio pavadinimo, tarkime „Stileiva“. Nes taip gražiai suguldyti ant jautienos paplotėlio jautienos krūtininės gabalėlius ir viską uždengti nesuplyšusia bandelės kepure gali tik stileiva, bet ne driskius. O ir skonių gama keliais milijonais šviesmečių lenkia „McDonald’s“ ar „Hesburger“ mėsainius. Va jei paminėtuose tinkliniuose restoraniūkščiuose mėsainius vadintų „Driskius“, „Skurdukas“ ir panašiai, aš suprasčiau. Bet mėsainis, už kurį moki 9€, vertas didesnės pagarbos.
Šonkauliukai su klevų sirupu – 9,80€
Mano šonkauliai buvo be pavadinimo, bet ne ką mažiau verti aptarimo nei mėsainis. Sultingos ir netradiciškai storesnės 3 pliauskos šonkaulių yra pakankamas kiekis mėsos, kad privalgytų toks drūtas vyras, kaip aš.
Vienintelis, kas man netiko kompozicijoje šalia šonkaulių, tai troškintos pupelės. Pagamintos jos gerai, nesukritusios, minkštutės. Tik aš asmeniškai nemėgstu tokių kūrinių. Bet tie, kurie dievina pupelių troškinius ir tokiais garnyrais gardina savo patiekalus, čia jų paskanavę nenusimins. Man asmeniškai garnyrą atstojo kopūstų salotos („coleslaw“) ir skrudinta duonelė.
Užsimanęs pyrago, turėjau vėl eiti prie baro, susimokėti ir laukti, kol jį atneš.
Obuolių pyragas – 4,00€
Obuolių pyragas buvo nesprangus, lengvai saldus ir vertas dėmesio ne mažiau nei prieš tai mūsų stalą aplankę patiekalai. Tiesa, nepamenu kada ir kur man prie deserto būtų padavę ne desertinę šakutę, o pagrindinių patiekalų įrankius – peilį ir šakutę.
Užkandai užsisakytus šonkauliukus nusprendėme pasiimti su savimi. Paprašęs juos sudėti išsinešti sulaukiau dėžutės ir maišelio. Gal ir yra kokie reikalavimai, dėl kurių šiais laikais klientai verčiami patys susidėti maistą, bet dėl tokio dalyko iš manęs niekas nesulauks arbatpinigių. Ups… Aš juos gi palikau iš anksto atsiskaitydamas už patiekalus!
Reziumuoju. Rašydamas tekstą nepaminėjau arbatos. Maitinimo įstaigos, kurios neturi plikomos arbatos, o klientams tegali pasiūlyti arbatą iš pakelių, jau vien dėl to nevertos gero balo. Čia kažkas panašaus, jei būčiau užsisakęs kavos, o padavėja, atnešusi puodelį su į jį įdėta malta kava, prie manęs ją iš virdulio užplikytų verdančiu vandeniu.
Liūdniausia, kad šį kartą rašydamas bendrą balą 3/5 nuskriaudžiu maisto kokybę, kuri buvo verta stipraus 5/5.
Nors maistas ir aplinka neverti valgyklinio statuso, visa kita – aptarnavimas, patiekalų skubotas sunešimas man asmeniškai priminė sovietinių laikų geležinkelio stoties bufetą. Kur bufetininkė, pamačiusi jau įdėtą virtą dešrelę su garstyčiomis ir pora riekelių juodos duonos, persisvėrusi per bufetą šaukia: „Ėėėėė, ponas su ruda striuke, paimk savo dešrelę…“
