Dažnai, oi dažnai lepinu Katinienę kava ir net pusryčiais į lovą. Šį kartą nusprendžiau palepinti ne tik ją, bet ir save.
Tad pasakiau, kad pusryčių keliausime į vieną iš Kauno senamiesčio kavinių. Kelios minutės automobiliu – ir mes jau žingsniuojame akmenimis grįsta Vilniaus gatve.
Nežioplinėjame į visus šonus ir nebandome susigundyti kokia kita kavine, o žingsniuojame tiesiai į užsibrėžtą tikslą – „Holy Donut“ kavinukę. Į kurios nuotraukas žvelgdamas dar gulinėdamas lovoje varvinau seiles.
Eidamas link kavinukės norėjau paskanauti visko, ne tik spurgų, bet ir varškėtukų, ar Benedikto kiaušinio. Nes nuotraukose visi šie skanėstai buvo tarsi nužengę iš dievų knygos, ir protu buvo sunku suvokti, jog tai galima paskanauti net mums, mirtingiesiems.
Kavinukė jauki, puikiai atitinkanti reikalingą atmosferą romantiškiems pusryčiams. Klausimas, tik kam tas angliškas jos pavadinimas. Man asmeniškai ir vertimas – „šventoji spurga“ – skamba gražiai.
Bet atsivertus meniu laukė pirmasis nusivylimas. Kainos subalansuotos ne Katinams, o greičiau vištoms, dedančioms auksinius kiaušinius.
Turiu nusistatęs kainų ribas, kurių Lietuvoje niekada neperžengsiu. Tai niekad čia nemokėsiu už steiką daugiau nei 50€, net jei jis bus keptas iš mėsos jautuko, kurį balkone augino pats Lietuvos prezidentas. Taip ir už varškėtukus Lietuvoje niekada nemokėsiu daugiau nei 10€.
O „Holy Donut“ kainomis pramušė aukštybių lubas ir atsimušė net į dangų.
Varškėčiai – 10,55€, avokado skrebutis – 9,55€, plakta kiaušinienė iš 3 kiaušinių – 8,85€.
Nenorėdamas gadinti romantiškų pusryčių, buvau pasiruošęs nusižengti savo nusistatymams ir valandai net būčiau sutikęs pasiverst ta višta, dedančia auksinius kiaušinius.
Bet Katinienė neleido papurtyti piniginės, pasakydama jog užteks ir spurgų.
Užsakymą padavėja priėmė greit, keista bet spurgas atnešė pirmiau nei barmenas spėjo pagaminti kavą. Bet už tai stalo vandens teko laukti 20 minučių. Bet atnešusi vandenį mergina atsiprašė, prisipažindama, kad apie stalo vandenį pamiršo.
Gal namie vartydami kavinės nuotraukas jų feisbuko puslapyje susikūrėme per didelius lūkesčius, bet to, ko tikėjomės, nepatyrėme. Tai buvo eilinės spurgytės, kiek aukštesnio lygio nei tos, kurias perkate maisto prekių parduotuvės savitarnoje. Bet ženkliai brangesnės.
Aptarnavimas pagyrų irgi nesusilauks. Tušti indai ant stalo, kuriuos kolektyvas mato ir net nebando nurinkti, romantikos mūsų pasisėdėjimui nepridėjo. Gal nenurinkdami stalų jie taip parodo, kad laikas svečiams kilti ir neužiminėti be reikalo vietų ir taip tuščioje kavinukėje.
Reziumuoju. Didesnę romantiką patyrėme pasivaikščiodami Kauno senamiesčiu nei kavinukėje. Šia trumpa apžvalga sugriaunu dar vieną verslininkų mitą, kurie galvoja, jog verslo sėkmę lemia skambus maitinimo įstaigos pavadinimas, meniškos patiekalų nuotraukos bei gera lokacija.
O išties sėkmės paslaptis slypi skonių įvairovėje bei aukšto lygio aptarnavime.
Vertinu šią spurginę 2/5, ir kitą kartą mieliau suvalgyčiau spurgų kokioje turgavietėje – klasikinių, be jokių „mandravojimų“, su ryškiu varškės poskoniu ir dar draugiškų kliento piniginei.
