Ši apžvalga skirta nevisiems. Ji skirta tiems, kuriems mityba nėra vien tik alkio malšinimas užkišant jį bet kuo kas bent kiek panašus į maistą.
Suprantu, kad po šios apžvalgos susilauksiu daug negatyvo savo atžvilgiu, bet jei ne aš tai kas kitas išsakys, tai ką patiria žmonės pavalgę į „Močiučių rezidencijoje”.
Tad kaip supratote kalbėsime apie „Močiučių rezidenciją”, kurios kaip suprantu pagrindinė mintis – jog joje darbuojasi močiutės.
Iškart noriu sugriauti šį mitą, nes vienintelė moteris, kuri galėtų priskirti sau močiutės titulą pasitiko mus prie įėjimo, visos kitos moteriškos giminės darbuotojos greičiausiai net dar savo vaikų neturi ir greitu metu neplanuoja, o jei ir turi, tai tie vaikai dar darželiuose ar mokykloje tebesimoko.
Aptarnauja svečius jaunimas, kuris padavėjo darbą išmano šiek tiek geriau nei vertėjo iš kinų kalbos.
Aptarnavimo kultūrą puikiai nusako tai kaip jus pasitinka prie įėjimo pagyvenusi moteriškė, ji leidžia sėstis mums bet kur, tik jau aukštesniu tonu baigdama sakinį primygtinai nurodydama neužimti didesnių stalelių.
Kažkas buvo sakęs, kad čia labai pigu. Na man karbonado kaina 11,90€ nėra maža, kaip ir dienos sriuba 3,90€.
Grįžkime prie aptarnavimo,nes jį šioje apžvalgoje minėsiu dažniau nei kitose, nes tokio išplaukusio aptarnaujančio personalo senai neteko matyti.
Priėjęs priimti užsakymą padavėjas mus informavo, kad norimo užsakyti balandėlių patiekalo jie neturi.
O prasižioti paduodant meniu apie tai ko neturite niekas nemokino?
Bet mes geros nuotaikos, nepradedame reikšti pretenzijų padavėjui šia tema, tik paklausiame ką jis rekomenduotų vietoje balandėlių, gal kokį patiekalą pas juos svečiai labai giria.
Padavėjas ilgai negalvojęs rekomenduoja kepsnį „Astrą”. Pagalvojęs, kad močiučių rezidencijoje jis greičiausiai bus gaminamas prisimenant šio patiekalo senas gamybos tradicijas, net nesusimąstęs užsakau.
Darant užsakymą Katinienė buvo pasišalinus nuo stalelio, ir jai sugrįžus mano informacija, kad jai užsakiau arbatos kaip ir sūnui nepatiko, ji pasirodo kartu su manimi norėjo atsigerti po taurę alaus.
Tad tuo pat metu einantį pro mūsų stalelį padavėją paprašiau, aišku jei galima, pakeisti vieną arbatą į alų.
Tada sužinojau, kad tas padavėjas ne šiaip padavėjas, o būsimas ekstrasensas, jis pažvelgęs į pakylą ant kurios buvo įkurdintas mobilus baras, mums pareiškė, kad per vėlu, gėrimai jau bus įpilti.
Bet jo balse pajutęs kažkokią abejonę tuo ką jis pats pasakė, nuėjęs prie baro užsakymą, kurio niekas dar nebuvo net pradėjęs gaminti, pakeičiau.
Dienos sriuba (rūgštynių) – 3,90€
Tai kad sriubą atnešė pirmiau nei gėrimus buvo lyg pirmas ženklas, kad SKAMBUS žodis – rezidencija, čia naudojamas neteisingai.
Šią vietą reikėtų vadinti kažkaip kitaip, pavadinime naudojant žodį – konvejeris.
Nežinau kas sugalvojo sriubą, kurią greičiausiai verdant į milžinišką puodą buvo įdėję tik vieną ar du indelius rūgštynių, pavadinti rūgštynių sriuba.
Ją labiau tiktu vadinti kaimiška bulbiene.
Ir nuo kada svečiui patiekti sriubą įskeltoje ir per pus plyštančioje lėkštėje yra teisinga?
Suprantu, jei ten viduje indus plauna močiutės, ar močiutės pilsto tą sriubą, ir galimai dėl prasto apšvietimo, ar dar prastesnio regėjimo nepastebi į kokius indus pila sriubą, bet tas jaunimas, kurių daugeliui tik vakar sukako 18 metukų, negi jie nepastebi kokiuose „nubaladotuose” induose tiekiamas maistas svečiams?
Ačiū padavėjai, kuri paprašyta atnešė druskos ir pipirų, tie sriubai suteikė bent kažkokio skonio.
Baigiant valgyti sriubą, pasirodė gėrimai, ir netrukus buvo patiekta kepta duona su sūriu.
Tiesa duona su lašinuku prie sriubos buvo geriausia ką mums teko paragauti „Močiučių rezidencijoje”.
Kepta duona su sūriu – 6,90€
Keptą duoną greičiausiai sumetę į gruzdintuvę net nepasivargino ją ten pamaišyti, nes vietomis šviesi duona, o vietomis suskrudusi, leidžia daryti tokį spėjimą, kad duoną sujudino tik iškėlę.
Antra, nuo kada pigaus kefyro skystumo skystis vadinamas sūrio padažu? Jis ant tiek skystas, kad užpiltas ant duonos net neprikibo, o nubėgęs sugulė ant sviestinio popieriaus.
Kiek kartų pro šalį praėjo padavėjai nepasakysiu, bet jei reiktų buvę skaičiuoti tai ties skaičiumi dvidešimt jau būčiau nusispjovęs ir metęs tą matematiko darbą.
Ant nedidelio stalelio guli du nenurinkti indai iš kurių vienas užima vos ne pusę stalo. Induose įmestos popierinės servetėlės tai lyg ženklas aptarnaujančiam personalui, kad reikia nurinkti indus, nes iš jų jau nebeplanuojama valgyti.
Padavėjai lyg tie ežiukai rūke, užkoduoti vienam veiksmui, pasičiumpa lėkštes virtuvėje ar gėrimus prie baro ir lekia milžiniškoje terasoje ieškoti to stalelio, kurio numerį matė prie užsakymo.
O jau padėję užsakymą ant stalelio atsipūtę, lyg įvykdę misiją nunešti šovinių apsuptyje besislepiantiems partizanams, atgal keliauja nieko aplink nematydami.
Juokingiausia, kad atnešusi mums pagrindinius patiekalus, padavėja ar tai su nuostaba, ar tai su priekaištu mums pro dantis iškošė jog nėra kur dėti lėkščių.
Paimdami nešvarias lėkštes nuo stalo ir taip padarydami vietos ant stalo pagrindiniams patiekalams padavėjai tuo pačiu davėme patarimą – ateityje prieš kažką atnešant nurinkti nešvarius indus, ir nereikės taip stipriai stebėtis.
Močiutės maltinukai – 11,90€
Maltinukai, kurių vienas greičiausiai nesveria net 50g., nieko bendro neturi su tais maltinukais, kuriuos gamindavo mano amžinatilsis močiutė. Čia buvo kažkokie beskonės maltos mėsos maltiniai plaukiantys balintame padaže.
Ir nuo kada bulvių košėje tokio dydžio nesutrintos bulvės?
Kiaulienos karbonadas – 11,90€
Tam, kad pradėti pasakojimą apie kiaulienos karbonadą pirmiausia noriu, kad jūs perskaitytumėte kaip jis pristatomas „Močiučių rezidencijos” meniu.
Karbonadas paduodamas su česnakinėmis bulvytėmis ir grybų padažu…
Dabar klausimas jums:ar jūs matote čia česnakines bulvytes ir grybų padažą?
Manau jūs matote tą patį ką ragavome ir mes. Tai bulvės plaukiančios tame pačiame sūrio ir česnakų padaže su kuriuo buvo aplieta ir duona. O kur grybų padažas???
Kas nežino, tai česnakines bulvytes norint patiekti nebūtina jas kartu su daržovėmis paskandinti tame skystame padaže su česnakais.
Pakanka bulvytes iškėlus iš gruzdintuves ir sudėjus į indą pagardinti druska ir išspaudus česnako viską išmaišyti, bet manau kai virtuvėje konvejerio lygis, negi varginsiesi taip darydamas, imi keptos duonos padažo šliūkšteli ant bulvių užmeti ant viršaus sausą, medinį karbonadą ir atiduodi kartu su tame padaže plaukiančiomis šviežiomis daržovėmis.
Karbonadas sausas ir jei aš klystu tai iškart atsiprašau, bet žvelgdamas į paniruotę ant mėsos, bandysiu spėti – karbonadus gamina ne iškart užsakius, o jie jau yra iš anksto supaniruoti ir laukia savo užsakymo šaldytuve.
Vištienos kepsnys „Astra” – 11,50€
Man atiteko garbė valgyti, arba tiksliau pasakius ilgai išsižiojus sėdėti ir stebėti į prieš mane padėtą „šedevrą”.
Dar kaip tyčia šalia sėdėdama Katinienė mane nervino kelis kartus perklaususi – ar tu tai nebijosi valgyti.
Buvau labai alkanas, tai kelis kąsnius to kepsnio paragavau.
Žodžiais apsakyti tos tragedijos nepavyks, bet pabandyti reikia, kad jūs suprastumėte kaip tai yra blogai.
Ties su lyg nykščio storumu suskrudinti duonos gabaliukai permirkę aliejumi, o tarp jų plona kažko panašaus į maltą mėsą su neaiškiais priedais juostelė norą valgyti atimtų net savaitę nevalgiusiam.
Gerai buvo kad nors bulvių košėje neradau nesutrintų bulvių.
Alkį numalšinti bandžiau atsipjovęs iš Katinienės lėkštės gabaliuką kiaulienos karbonado, bet ir ta sausa mėsa džiaugsmo nesuteikė.
Reziumuoju. Gailiuosi, kad neužsukau į šią vietą vasaros pradžioje, gal būčiau apsaugojęs daugiau savo sekėjų nuo panašių potyrių.
Aptarnavimas konvejerio lygio. Išmoktos padavėjų frazės naudojamos ne pagal paskirtį.
Kaip pavyzdys matydamas mano lėkštę padavėjas pasiteiravo ar skaniai pavalgiau.
Aš manau loginio mąstymo bent kiek turintis žmogus pirmiausia pasiteiraus – kas negerai, kad nevalgėte?
Antra išgirdęs, kad patiekalas neskanus, tragiškas, save gerbiančios įstaigos padavėjas bent atsiprašys už patirtus nemalonus, nekalbant jau apie kažkokią nuolaidą ar patiekalų išminusavimą.
Mes tik sulaukėme nusišypsojimo…
Grįžkime prie maitinimo įstaigos koncepto, kas labai stipriai reklamuojama maitinimo įstaigos puslapyje – močiutės. Pasikartosiu močiutę mačiau tik vieną, dirbo pagrinde jaunimas.
Tiesa, kelias močiutes mačiau prie vieno iš maitinimo įstaigos staliukų, bet manau jos čia kaip ir mes buvo tik svečiuose…
Maistas, aptarnavimas labai, labai silpnas. Mes sumokėję 60€ išėjome alkani.
O labiausiai „Močiučių rezidenciją” atspindi terasos kampelyje stovinti „Volga”. Iš toli atrodo įspūdingai, iki tol kol neprieini arčiau, ir pamatai apdulkėjusią ir rūdimis baigiančią apeiti mašinytę.
Lygiai tokia mano nuomone ir yra „Močiučių rezidencija” reklaminiuose pranešimuose giriama pačio savininko, o apsilankius ir pažvelgus į tai iš vidaus, supranti kad karalius nuogas.
Vertindamas 1/5 aš nebūsiu toks dosnus kokie yra google paieškos sitemoje šią vietą vertinę žmonės, ten balo vidurkis 3,8.
Konceptas įdomus ir geras, bet jei yra kiek pagarbos užsukantiems svečiams, tai gal reiktų daugiau laiko skirti ne filmukų kūrimui apie restoraną, pasakojant kokie – mes gražūs ir nuostabūs, bet pirmiausia sustyguoti gaminamų patiekalų kokybę ir aptarnavimą, nes su tokiu maistu ir aptarnavimu jūs verti tik silpnos valgyklos statuso su vidutinio restorano patiekalų kainomis.
