Mano apsilankymas gastro music pub „Rūsys“ Tauragėjė buvo pirmas ir paskutinis.
Vieną gražų vasaros vakarą, akį patraukė daili terasa ir aš alkana eidama pro šalį susigundžiau čia užsukti pavalgyti. Kadangi ši vieta man dar buvo nežinoma, grill sprandinės kepsnys su barbekiu padažu atrodė viliojantis ir saugus pasirinkimas, tačiau vien pažvelgusi į atkeliavusį ant mano stalo patiekalą ėmiau gailėtis – vaizdas lėkštėje nežadėjo nieko gero…
Ant mėsos gabalo viršaus styrantys išsidraikę stagarai (spėju praeitame jų gyvenime tai galėjo būti daigai) priminė sudžiūvusius valkataujančio šuns plaukus.
Sprandinės kepsnys atrodė sausas ir sudegęs, bet alkiui grojant pirmu smuiku kibau darbuotis peiliu ir šakute, o darbuotis teko iš peties, nes pjaustant mėsą stalas siūbavo į visas puses- tokio kietumo ji buvo.
Patiekalo aprašyme žadėto barbekiu padažo likučių radau prikepusio ant pačio kepsnio, o pasimirkymui, kad vos ne akmens kietumo mėsa geriau slystų gomuriu, šalia gulėjo flamingų spalvos padažas, kuris skoniu priminė su kažkuom sumaišytas garstyčias ir tai neabejotinai buvo pati geriausia viso šio patiekalo dalis, bet vien padažu juk sotus nebūsi…?
Kramtydama vis galvojau, kad silpnesni dantys tokio išbandymo gali ir neatlaikyti – koks dantis gali paprasčiausiai likti įsmigęs mėsoje…Su kiekvienu kąsniu galvoje vis sukosi mintis gal visgi nutraukti šitą savęs kankinimą valgant abejonių keliantį sprandinės kepsnį (nesiverčia liežuvis jo net šitaip vadinti, nes dar tokios sprandinės nebuvo tekę niekur valgyti) o to nepadaryti buvo strateginė klaida – padavėjai dar nespėjus atnešti tarnybinio kvito, skrandis jau ėmė stotis piestu, o diegliai po šonkaulių lanku privertė prisiminti namie esančios vaistinėlės turinį. Padavėja nesiryžo pasidomėti ar buvo skanu – turbūt ir taip žino atsakymą…Susimokėjusi kažkaip pasijutau tarsi ši įstaiga gavo iš manęs viską ko norėjo – pinigus. Pažadėjau sau daugiau iš mandagumo nebevalgyti netikusiai paruošto maisto, o tokius rūsius apeiti iš tolo.
Autorius: Anonimas
