Stebėtis kodėl spaudoje dažnai pasirodo straipsniai apie Lietuvoje užsidarančias maitinimo įstaigas, gali tik tie, kurie paskutinį kartą maitinimo įstaigoje buvo dar prieš eurams pakeičiant litus.
Aš asmeniškai ne tik kad senai tuo nebesistebiu, bet atvirkščiai – stebiuosi kodėl užsidarančių maitinimo įstaigų skaičius toks mažas?
Nes kasmet aplankydamas daugiau nei penkiasdešimt maitinimo įstaigų aš manau, kad tas skaičius turėtų būti bent tris kartus didesnis, nes būtent toks procentas aplankytų maitinimo įstaigų sulaukia mano prasto įvertinimo.
Kodėl bankrutuojančių taip mažai?
Tam greičiausiai įtakos turi nemaža Lietuvos gyventojų dalis, kuri maisto kokybei didelės reikšmės nesuteikia.
Jiems pirmoje vietoje vertinant maistą yra maisto kiekis lėkštėje ir jo kaina.
Gal suvalgytu prastai pagamintu maistu jiems pavyksta skrandžio darbą sustabdyti visai dienai, taip organizmą apgaunant jog jis pasąmonei siųstų sotumo impulsus.
Ir tokiam žmogeliui tokia maitinimo įstaiga aukso vertės, nes jis pigiai sugebėjo pasisotinti visai likusiai dienai.
Tad mano nuomone – tik tada, kai mes į maitinimo įstaigas eisime pirmiausia skaniai pavalgyti ir vertinsime kokybės ir kainos, o ne kiekybės ir kainos santykį, tik tada daugelis maitinimo įstaigų pradės skirti daugiau dėmesio patiekalų kokybei.
Po ilgos įžangos leiskite man trumpai pristatyti maitinimo įstaigą „Jelas – kinų maistas, sušiai”.
Maitinimo įstaiga įsikūrusi Kaune, Šilainių miegamajame rajone.
Gal dėl to ir užsakymus priimanti darbuotoja už prekystalio dirbo įjungusi tik pirmą pavarą.
Nors prieš mus buvo tik vienas klientas, bet ji su juo užtruko apie 14 minučių, kol ant lapelio surašė jo užsakymą ir su juo atsiskaitė.
Kelių pozicijų užsakymą ji rašė taip ilgai, jog vienu metu man pasirodė, kad ji rašo savo gyvenimo CV ieškodama darbo.
Panašų laiką prastovėję prie kasos ir mes, visgi misiją – užsakyk maistą, įvykdėme.
Kepti sušiai su lašiša – 7,50€
Jei nebūčiau matęs kaip per 40×40 cm. langelį iš virtuvės mus stebi virtuvės darbuotojas, savo išvaizda primenantis Azijos pilietį, būčiau galvojęs jog mums patiektus karštus sušius suko koks pradinukas.
Spėsiu, kad sušiai buvo paniruojami džiuvėsėliuose, kuriuose jau buvo prieš tai apvoliotas ne vienas sušis, bet niekas net nepasivargino nurinkti sušokusius džiuvėsėlius, o ir kam vargintis, jei tie puikiai dideliais gabalais kimba prie sekančio paniruojamo sušio.
Apie lašišos kiekį sušyje aš geriau išvis patylėsiu.
Sumokėjęs 7,50€ gauni keptų išsausėjusių ryžių, su vietomis prasimušančiais lašišos fragmentais.
Kinietiška jautiena – 8,80€
Minėtas žmogelis nuo langelio nesitraukė ir stebėjo ne tik kaip mes peikėme su Katiniene sušius, bet taip pat jo dėmesį patraukė ir mano išsakytos mintys vartant šakute jautienos patiekalo turinį lėkštėje.
Jautiena buvo sausa ir sprangi. Ryžiai tokie sausi, kad juos neišpardavus būtų galima atiduoti santechnikams, kurie tą lipnią masę galėtų panaudoti klozetų sanmazgų plyšiams sandarinti.
Kelmučiai vieninteliai, kurie džiugino mano širdį toje lėkštėje.
Reziumuoju. Aptarnavimas tragiškas. Jei parduotuvėse kasininkai sveikinasi su kiekvienu stovinčiu eilėje, tai šioje maitinimo įstaigoje tai nepriimta.
Virtuvės darbuotojai panašaus profesinio lygio.
Vertindamas žemiausiu balu 1/5 „Jelas – kinų maistas, sušiai” noriu pasakyti, kad jūs Šilainių gyventojai esate verti daugiau, nei šie apgailėtini patiekalai.
