Turiu vieną silpnybę: tai kaimo turizmo sodybos ir jose įsikūrusios maitinimo įstaigos. Tad tai turėtų būti Jums atsakymas, kodėl šį kartą mes lankomės Karklės kaime įsikūrusioje užeigoje „Žvejo sodyba“. Aišku jaukumo, kuriuo ši sodyba gali pasigirti vasarą, žiemą nepajusime, nes sodybą supantys lapuočiai „pliki“ ir labiau baugina, nei džiugina akį. Užeigos viduje pamatome tik kelis užimtus staliukus. Nors savaitgalis, prie jūros žmonių nemažai, bet čia jų pasigedau. Klaipėdiečiai neduos man sumeluoti kad Karklė, ir šalia esanti Olandų kepurė, sutraukia nemažai žmonių, norinčių praleisti laiką gryname ore ir pasigrožėti nuostabia aplinka bei labai aukštomis kopomis. Užsukome į užeigą, prieš tai pašalę nosis prie jūros.
Sėsdamas prie staliuko turėjau sukeisti kėdes, nes toje vietoje, kurioje planavau sėsti stovėjo jau baigianti „išsižergti“ kėdė. Ar čia šeimininkų tokie spąstai klientams, ar neapsižiūrėjimas, bet tikimybė, kad kas nors nuo jos nusivoš žemyn, didelė… Salėje darbavosi tik viena darbuotoja, kuri buvo padavėja – barmenė viename asmenyje. Bet mums svarbu laiku gautas dėmesys, tad pradedame vartyti mums atneštus meniu. O juose toks didelis patiekalų pasirinkimas, kad kyla klausimas: kam tiek jų reikia? Toks jausmas, kad kurdami meniu savininkai surašė visus patiekalus, kurių receptus žinojo jų virėjai. Gal noras buvo patenkinti net įnoringiausią klientą? Bet toje gausoje man sunku pačiam apsispręsti ką valgyti, tad paprašau padavėjos pasiūlyti man kokį patiekalą iš mėsos, kuris reprezentuoja šią užeigą. Sutinku su jos pasiūlytu „Gaspadoriaus“ kepsniu. Taip pat užsimanau „Cibulinės“. Na, o draugė pasirenka cepelinus. Nors meniu pasirinkimas didelis, bet desertų turi ne visų, iš didelio pasirinkimo gali rinktis tik vienos rūšies pyragėlį, ledus ar karštą šokoladą. Klausimas, tada kam tiek prirašyti?
Priėmusi užsakymą padavėja virtuvėje sužinojo, kad „Cibulinės“ nebėra. O likusios dvi porcijos „Kipšo“ sriubos manęs nesužavi. Keista, kad užeiga, kuri lyg ir prezentuoja lietuvišką virtuvę neturi „Cibulinės“ sriubos. Negi prie tokio „apkrovimo“ virėjai geriau sėdėti ir žiūrėti į laikrodį taip stumiant laiką darbe, nei pagaminti šį patiekalą. Sekmadienis 15:00 dienos, o jau iš sriubų likęs tik toks pasirinkimas. Tiesa, buvo dar dienos sriuba – šviežių kopūstų. Kadangi labai norėjosi silkės, cibulinę keičiu į sikę su karštomis bulvėmis.
Vartydamas ant stalo paliktą meniu, noriu padaryti pastebėjimą taupantiems kavinių savininkams. Jei jau kažką keičiate meniu, nepatingėkite, perspausdinti tuos lapus, tik jokiu būdu nebraukykite. Nes nieko nėra baisiau vartyti tokį pribraukytą meniu. Kažkas panašaus kas gauti vizitinę kortelę, kur užtušuotas vienas numeris, o viršuje sukeverzuotas naujas…
Atkeliavusi silkė priverčia susimąstyti ar nebuvo suklysta renkant užeigos pavadinimą. Silkė buvo permirkusi acte ir priminė tą, kurią gali įsigyti bet kuriame prekybos centre vakuminėse pakuotėse, acte mirkstančią filė. Jei jau pajūryje virėjui sunku išvalyti silkę ir ją vietoje paruošti, tai ko man reiks tikėtis tolėliau nuvažiavus nuo uostamiesčio? Džiugu bent tai, kad visa tai buvo gražiai pateikta lėkštėje.
Cepelinai atnešti ant stalo nuvylė jau vien pažvelgus į juos. Kam tas baltas miltinis padažas? Negi įdėjus cepelinus sunku apipilti juos kepintais spirgučiais, įdėti šaukštelį grietinės. Na jei norisi kažko gražesnio, dar pabarstykite smulkintais šviežiais krapais. Viskas. Tada cepelinai daug skanesni ir pateikti tradiciškai. Bet pradėjus juos valgyti supratome, kad juos nebūtų išgelbėjusi ir grietinė… Beskoniai cepelinai vėlėsi burnoje, ryškiai vyravo virtos bulvės. O nustebusiai padavėjai, matančiai kad liko daugiau nei pusė porcijos, buvo išsakyti visi pastebėjimai. Tad gal į tai bus atsižvelgta.
„Gaspadoriaus“ kepsnys, kuris matyt turėtų reprezentuoti šią įstaigą, nustebino savo plonumu. Jei nebūtų džiūvėsėlių paniruotės, kepsnelis būtų atrodęs dar prasčiau. Automatiškai mano pasąmonė suformavo vaizdinius, kurie mane nubloškė daug metų atgal į vieną iš prieškario Lietuvos kaimų. Grįžta namo gaspadorius, žmona jam ant stalo padeda tokį kepsnį. O jis, vos pažvelgęs į jį, trinkteli savo dideliu kumščiu į stalą ir paliepia žmonai nešti šį kepsnį kumečiui… Tad šį kepsnį reiktų pervadinti į „Kumečio“ kepsnį. O dar tie skrudintų bulvyčių pusfabrikačiai… Kažkaip vis tylėdavau ir apie tai neužsimindavau kitose apžvalgose, nors dauguma kavinių tuo piktnaudžiauja. Na sutikite, mes į kavinę einame ne tik gerai praleisti laiko, bet ir skaniai pavalgyti. O tas bulvytes iš pakelių palikite tinginėms namų šeimininkėms, bei apsileidusiems viengungiams. Jūs kavinė, kuri savo patiekalais mus turit stebinti ir tik maloniai. Salotos: pavargęs pekino kopūstas, pasislėpęs po šviežiais agurkais ir pomidorais. Ir dar neaiškus tamsus užpilas, kuriame pajėgiau atpažinti tik grūdėtas garstyčias.
Pietų kulminacija tapo karštas šokoladas. Nors meniu apie jokius riešutus nebuvo net užsiminta, bet atneštame deserte pusę kiekio sudarė būtent riešutai. Ar čia virėjos lengva improvizacija, ar pritrūko šokolado, nes jei ne riešutai, šokolado būtų buvę koks 30g.
Atnešta sąskaita taip pat „maloniai“ nustebino, prie visos sumos buvo pridėti dar 5% už aptarnavimą. Ar čia savininkai nusprendė padavėjų algas taip užmesti klientams, ar taip padidinti ir taip ženkliai užkeltas kavinės kainas, aš nežinau. Tiesa vėliau, peržiūrėdamas nuotraukas, aš visgi įžvelgiau kiekviename meniu lapo apačioje prierašą apie tai. Tad čia mano patarimas padavėjams, kurie žali šiame versle ir tik planuojate darbintis. Jei pamatote tokį meniu, kuriame klientui sąskaitoje figūruos 5% už aptarnavimą, drąsiai klauskite kavinės savininkų, ar tie pinigėliai bus atiduoti Jums. Jei ne, apsisukite ir eikite lauk. Nes didelė tikimybė, kad dauguma klientų gavę tokią sąskaitą, jums nepaliks arbatpinigių. O kam, jie juk jau priskaičiuoti…
O dabar vertinimas: Interjeras – 5, Švara – 6, Aptarnavimas – 8, Maistas – 5. Viso: 24 balų (vidurkis – 6) Tad tik 3 nagučiai.
Su pagarba,
Riebus katinas
