Pirmiausia, ką pasakiau Katinienei, vos išlipęs iš automobilio Klaipėdos senamiestyje – į „Katpėdėlę“ neisime. Nesu nusistatęs prieš ją, esu keletą kartų valgęs šio tinklo kavinėse, ir nors stovėjimo aikštelėje pirmiausia į akis krito „Katpėdėlės“ reklaminė iškaba, tikslas buvo kitas – restobaras „Gaisrinė“.
Bet tą dieną gimtojo uostamiesčio senamiestis nusprendė iš manęs pasityčioti. „Gaisrinė“ kaip tyčia buvo pilnut pilnutėlė. O ryškiai nespėjantys ir išsiderinę padavėjai nieko gero nežadėjo. Tad pasakęs Katinienei, kad užsuksime kitąkart, nuėjome toliau.
„Irish Nesė Pub“ lauko terasa buvo tuščia, o prisėdę greit supratome, kodėl: jų pačių karantininiu pramintas meniu galėjo pasidžiaugti keliais mėsainiais ir porele tradicinių užkandėlių. Vargu, ar tai galiu pavadinti maistu, kuris būtų vertas ne tik apžvalgos, bet ir vėlyvų pietų. Tiems, kurie čia užsuka alaus bokalui ar vyno taurei, to turėtų pakakti, bet ne mums.
Tad sekanti stotelė – „Senoji Hansa“. Čia „Čili sriuba“ – 7 eurai, mėsainis – 10, kepsniai svyruoja ties 20 eurų padala. Jei tokiomis kainomis išmargintą meniu aš vartyčiau Klaipėdos restorane su baltomis staltiesėmis ir pilnu serviravimu, degant žvakėms ant stalo, o netoliese stovėtų padavėjas, pasiruošęs priimti užsakymą, aš su malonumu likčiau. Bet mokėti tokius pinigus už patiekalus „palapinėje“, nusėtoje mediniais suolais ir stalais, kur padavėjo dėmesį reikia gaudyt, atleiskit – ne man. Jei aš užsimanysiu pasėdėti užeigą primenančioje aplinkoje, tai ir nulėksiu į užeigą. Ir garantuoju, jog už ne ką prastesnę „Čili“ sriubą sumokėsiu perpus mažiau.
Kaip supratote, neliekame – einame toliau.
Sekanti stotelė – „Bardakas“, kuris tiksliai atitinka savo pavadinimą, nes apie tai byloja lauke sustatyti stalai, kurie sudrėkintą šluostę greičiausiai matė per praėjusių metų Jūros šventę. O ant stalų matosi ne tik kokteilių ar patiekalų likučiai, bet ir praskrendančių balandžių linkėjimai. Sakot, reikėjo prisėsti ir paprašyti, kad nuvalytų. O kam? Danės pakrantė nusėta restoranais ir barais – lieka išsirinkti kitą.
O dabar prisiminkite pirmą šios apžvalgos sakinį… Sėdžiu dviejų aukštų laivelyje Danės krantinėje, vartau meniu, ant kurio puikuojasi „Katpėdėlės“ logotipas, ir prisimindamas patarlę – neperšokęs griovio nesakyk „op“, juokiuosi pats iš savęs.
Tie, kas sukūrė „Katpėdėlei“ meniu, greičiausiai prieš tai vertėsi vaikų knygelių iliustravimu, nes atnešta knyga labiau priminė pasakėlių rinkinį vaikučiams nei maisto meniu. Atskiros patiekalų nuotraukos, o kitame lape jau kartu. Prie ko aš lenkiu? Prie to, kad jei jau sudėjote nuotraukas, pabandykite bent dalinai tai atkartoti, kitaip tai bus tik apgaulė klientams.
Pirma iš užsakymo mus pasiekė kopūstienė duonos kepale. Kaip nesugadino nuotaikos tai, kad negavome vietos „Gaisrinėje“, taip nesugadino nuotaikos ir padavėjo frazė: duonos kubilas virtuvėje įtrūko ir skystis išbėgo, atsargiai, neapsipilkite, laša… Kaip turėtų elgtis bent kiek sveiko proto turintis virėjas? Įtrūko kubilas – imk kitą ir perpilk, bet neįkalbinėk padavėjo nešti broko klientui. Kaip turėtų elgtis didesniais protiniais gabumais nei virėjas galintis pasigirti padavėjas? Jis turėtų atsisakyti nešti tokį patiekalą klientui. Bet, kaip matote, greičiausiai „Katpėdėlėje“ nieks broko lauk nemeta, o tiesiog neša klientui, ir, įsistatę kiaulės akytes, sako: neapsipilkite, čia šiek tiek bėga.
Aš turėjau du variantus. Pirmas: pasiųsti jį su tuo kubilu atgal į virtuvę, antras – apsimesti, kad ir mano smegenų vingiai šiandien išsitiesinę ir pasakyti, kad viskas gerai. O aš pasirinkau trečią variantą: pasilikau tą išprievartautą dubenį, kad jį nufotografuočiau ir parodyčiau tiems, kurie netiki, jog tai vyksta realybėje.
Kabindamas apdžiūvusius troškintus kopūstus, gardintus virtais lašiniais, stebėjau atnešamus pagrindinius mūsų patiekalus. Kadangi denyje be mūsų buvo užimti tik dar keli staleliai, buvo nesunku suprasti, kad atnešęs „Kijevo“ kotletą Katinienei, mano kepsnį padavėjas paliko pirmame laivo aukšte šalti. Tipo suprask – išmanau etiketą, kepsnys tegu šąla apačioje, kai baigsite šaukštu makaluoti po kubilą, tada atnešiu.
Neiškenčiau nepaprašęs, kad atneštų, juolab po tą kubilą makaluoti nebuvo ko, nes sultinys buvo išbėgęs dar nepasiekęs laivo, o kopūstienės vos keli šaukštai.
Kijevo kotletas – 7,50€
Katinienei patiektas „Kijevo“ kotletas buvo toli nuo to, koks puikavosi jų meniu. Šis priminė ligos kamuojamą sutrauką, kurį į paskutinę kelionę lėkštėje išlydėjo garnyras, kurį sudarė po arbatinį šaukštelį morkų ir burokėlių, 11 žirnelių, dvi riekutės agurko ir sušalusios bulvių košės gniužulėlis. Džiugino bent tai, kad kotletas buvo ne tik su vištienos kauliuku, kas jį priartina prie originalo, bet ir iš vištienos filė, o ne iš maltos vištienos, ko žvelgiant į lėkštės turinį nebuvo galima tikėtis.
Vištienos kumpeliai su rudaisiais pievagrybiais – 8,00€
Bet va vištienos kumpeliai su rudaisiais pievagrybiais atrodė lyg nužengę iš meniu nuotraukos. Neturėjau pretenzijų ir patiekalo skoniui. Net ir bulvių košė, pasislėpusi po keptuvėlės turiniu, buvo šilta.
Nesiplėsiu ir nebekankinsiu ilgais tekstais, o tiesiog reziumuosiu.
Sutinku – mums sekasi. Plungėje „Rančoje“ praėjusią savaitę atnešė blynus, plaukusius taukuose, guminį kepsnį, o čia – sriubą, kuri išbėgo dar virtuvėje… Sakysite, aš traukiu nelaimes? Ne, tiesiog aš labiau pastebiu detales nei visi kiti, ir apie jas rašau. Jei virėjas būtų pakeitęs sutrūkusį kubilą, ar padavėjas būtų atsisakęs jį nešti, jei būtų labiau pasistengta sudėlioti „Kijevo“ kotleto garnyrą, mano tekstas būtų buvęs kitoks. Ir iš tiesų – ir už kainas būčiau pagyręs. Bet matydamas tai, ką gavome, ir tai, kaip dirba jų aptarnavimo sistema, daugiau nei 2/5 vertinti negaliu.
