Turbūt nieko naujo nepasakysiu teigdamas, jog kai pora nuvažiuoja į kokį didesnį prekybcentrį, moteris pasileidžia per parduotuves, o dauguma vyrų į kavines, kas kavos ar alaus, na o Riebus katinas pavalgyti.
Tad užsukus į Kauno prekybos centrą „Mega“, mano ir Katinienės keliai išsiskiria.
Pakilęs į pastato antrą aukštą patraukiu tiesiai į restoraną, kuris jau senai traukė mano dėmesį, galimybe paskanauti čia gaminamų makaronų. Senai esu nužiūrėjęs čia įsikūrusį restoraną „Paslėpti receptai“.
Klientų nedaug, tad pasirenku tokį stalelį, kad sėdėdamas prie jo galėčiau stebėti virtuvėje besidarbuojančius virėjus. Idėją su atvira virtuve esu matęs jau ne viename restorane. Manau reikia turėti ne tik drąsos apnuoginti savo virtuvę, bet ir privalai palaikyti joje nepriekaištingą švarą, bei sustiguotą darbą. Aišku turi surasti ir virėjus, kurie sutiks visą darbo dieną būti stebimi klientų.
Tad pradedame pažintį su vietiniu meniu. Kaip ir tikėjausi radau didelį patiekalų su makaronais pasirinkimą. Galiu rinktis jų spalvą, bei formą.
Suformuoju užsakymą, padavėja dar kartą pakartodama patikslina ar teisingai jį suprato ir pasišalina. O aš pasineriu į meniu fotosesiją. Nespėju telefonu įamžinti net pusės, kai ant mano stalo buvo patiekta sriuba „Kokosų pieno ir kario su WOK kepta vištienos krūtinėle“.
Kokosų pieno ir kario su WOK kepta vištienos krūtinėle – 3,80 euro
Pirma kas krito į akis tai pateikimas, prie jo dar sugrįšiu ne kartą šioje apžvalgoje. Tad klausiu: kam jūs ant sriubos barstote tas sudžiuvusias petražoles? Gal jos kol buvo šviežios ir būtų papuošusios sriubą, bet dabar pusiau sudžiūvusios ją tik sumenkino. Antra, kur vištiena? Nenorėdamas pasirodyti kvailai, iškart apie pasigedimą padavėjai neužsiminiau. Bet kai įpusėjęs valgyti sriubą, tarp joje plaukiojančių smulkintų pievagrybių visgi neradau net vištienos fragmentų, pasiteiravau, kaip čia taip? Žinoma, padavėja uždavė „protingą“ klausimą, ar užsakiau su vištiena? Teko jai priminti, kad užsakymą mano pakartojo ir ji, ir jame tikrai nuskambėjo žodis vištiena.
Nubėgusi ir pasitikslinus, jog aš visgi teisus, sugrįžusi ji pažadėjo man, jog bus pritaikyta nuolaida. A, tiesa dar atsiprašė. Tada aš nužvelgiau beveik tuščią restoraną ir pagalvojau, kas čia būna kai jis būną pilnas?
Tad sriubos vertinti negaliu, vertinu ją prasčiausiu balu, koks begali būti dedamas išsiblaškiusiems virėjams.
Žalia pasta su krevetėmis ir bazilikų padažu – 9,80 euro
Atkeliavę makaronai mane dar labiau nuliūdino. Kam dėti nuotraukas patiekalų, jei gamindami jūs net nebūsite arti to ką deklaruojate. Sudrėbti kaip kiaulei ir džiaugtis, kad sugebi pagaminti įvairiausių formų makaronus – toks jūsų tikslas? Priminsiu šiam restoranui, jog žmonės nuo kiaulių skiriamės tuom, kad pradedame valgyti akimis. Ir vaizdas lėkštėje dažnai „paskanina“ patiekalą. Tad šį kartą, nors ir su makaronais, bei keliomis krevetėmis buvo viskas gerai, aš patiekalu džiaugtis negalėjau. Trukdė juo džiaugtis ir per didelis žirnių ankščių kiekis, pasislėpęs po makaronais. Kas Jums sakė, kad jų prie patiekalo turi būti dedama panašiai tiek, kiek ir makaronų? Tad vėl nusivylimas.
O kol laukiau deserto, stebėjau po virtuvės puodus naršančią blondinę su ilga kasa. Stebėjau ir pergyvenau, kad plėvesuojančios kasos neįmerktų į kokį puodą. Kaip vėliau sužinojau, tai šios įstaigos direktorė. Graži, jauna moteris, sprendžiant iš to, kad gamybinėse patalpose leidžia sau būti be galvos apdangalo, nekalbant jau apie kitą aprangą – ieškosi matyt jaunikio, nes net virtuvėje neleidžia sau slėpti savo grožio. Bet tada gal reiktų laikyti virtuvę uždarą ir nereklamuoti apsileidimo, kurį skatina nesilaikanti higienos reikalavimų net pati vadovė.
Pistacijų tiramisu – 4,00 euro
Kol stebėjau siaučiančią virtuvėje blondinę nepastebėjau, kaip ant mano stalo atkeliavo desertas – Tiramisu.
Užsakydamas šį desertą, kaskart tikiuosi sulaukti kažko įdomesnio. Bet paskutiniu metu maitinimo įstaigoms pateikti kažką naujo nebepavyksta. Gal aš su metais pasidariau išrankesnis, gal restoranai „Tiramisu“ nebesureikšmina. Bet apibendrinant patiekalus galiu pasakyti, desertas gavosi jiems geriausiai, nors jei reiktų lyginti su kitose maitinimo įstaigose valgytais, jis stovėtų vertinimo skalėje ties apača, aplenkdamas tik „Karpynės“ „šedevrą“.
Nenoriu plėstis ir postringauti. Mėgstu daugiau dėmesio aprašymuose skirti tam, kas mane maloniai nustebina, o ne tam kas graudina.
Nežinau, kam restoranas „Paslėpti receptai“ slepia tuos receptus, o neparodo klientams. Šiandieną jie tesugebėjo mane nustebinti iš blogosios pusės. Apibendrinant galiu pasakyti tik tiek: žuvis pūna nuo galvos. Kitaip tariant, jei vadovas leidžia sau nesilaikyti elementarių higienos reikalavimų, tai tuo užsikrečia ir likęs personalas. Atsiranda atsipalaidavimas, atmestinis požiūris į darbą…
O dabar apie nuolaidą už sriubą, kurioje nebuvo vištienos. Jūs nepadarėte nuolaidos, o sukeitėt sriubą su vištiena, į sriubą su daržovėmis. Manau, kad taip elgdamiesi tikėjotės, kad apsileidimas virtuvėje neišlįs. Nes padarius nuolaidą gal tektų ir pasiaiškinti, kodėl ji buvo pritaikyta, na o dabar viskas gražu, švaru. Bet va – kliurka, ta sriuba atiteko Riebiam katinui. Na, o tas netyli niekada…
Vertinu silpnu 2/5 ir tuoj paaiškinsiu kodėl. Jei jūs būtumėt kokia valgykla, tikrai gautumėt pora balų geresnį vertinimą. Bet žvelgiant į tai kaip jūs save pristatote, aš tikrai tikėjausi daug, daug daugiau. Manau visi puikiai suprantame, kad klientai sugrįžta ne dėl skambių pavadinimų, ar gražių meniu, ar interjero. Jie sugrįžta vedami prisiminimų apie valgytą skanų maistą pas jus, ar gavę rekomendacijas. Tad užsiduokite restorano „Paslėpti receptai“ savininkai sau klausimą: ar Riebus katinas dar sugrįš pas jus ir ar rekomenduos Jus kam nors?
Duosiu Jums nemokamą patarimą: Pakeiskit vadovą, o tada prisiminkime anksčiau minėtą patarlę apie žuvį: gal tada žuvis pradės plaukti, nes dabar ji ne tik kad neplaukia, bet ir nejuda, o ir kvapelis nekoks pradeda prasimušti…
