Vieni, ištroškę aštresnių potyrių, pasirenka ekskursiją į apleistą Černobylio miestą, kiti, tokie kaip aš, Riebus katinas, renkasi pietus valgykloje. Jei manote, kad tam tinka bet kokia valgykla, privalau jus nuliūdinti – tinka tik tos, kurių interjeras nesikeitė mažiausiai trisdešimt metų, o jei dar ilgiau – dar geriau. Žinoma, antra svarbi detalė – maisto kokybė.
Tad kaip keliaujantys į Černobylį savo kanalais ieško rekomendacijų apie ten lankytinas vietas, taip aš renku informaciją apie valgyklas, į kurias būtų verta užsukti.
Taip nutiko ir su šia valgykla, kurios, jei ne rekomendacijos, nebūčiau radęs net paieškoms išnaudojęs visas turimas devynias gyvybes. Vargu, ar ją žino ir daugybė kauniečių, mieste gyvenančių ne vieną dešimtmetį. Nes apie tokias vietas nerasite jokios informacijos viešojoje erdvėje.
Nors jos gyvuoja dešimtmečius, jų nėra feisbuke. Nauji restoranai dygsta kaip snieguolės pavasarį ir dar neatvėrę durų skalambija apie save visais įmanomais būdais feisbuke ir kitose socialinėse erdvėse. Bet dažniausiai nesulaukę vasaros daugelis nuvysta kartu su snieguolėmis…
Ši valgykla niekur nesiskelbia ir nesireklamuoja. Tai lyg slapti – nelegalūs kazino, į kuriuos kelią rasite tik gavę rekomendaciją bei tikslius nurodymus, kur jos ieškoti. Tad panašiai ir aš radau Kaune, Chemijos g. 27b įsikūrusią valgyklą. Jokių iškabų ant pastato sienų, skelbiančių, jog čia įsikūrusi valgykla. Bet per pačius pietus į ją ir iš jos žmonės kursuoja, kaip sakoma, „šniūrais“.
Užsukęs į vidų pasijutau lyg tas turistas, nuvykęs į Černobylį ir sugebėjęs patekti į pačią atominę elektrinę. Nenusakomas jausmas, bet aš pabandysiu.
Tie stalai, tos kėdės… Kiek jiems metų – trisdešimt, o gal daugiau nei keturiasdešimt? Pamenu, kaip būdamas mažas bandydavau tokią atsitraukti, kad galėčiau įsitaisyti prieš savo padėklą ir pradėti pietus nuo gurkšnio kompoto.
Vitražai ant langų tik dar labiau sustiprino jausmą, bloškiantį mane į vaikystę. Dar nepradėjęs valgyti, stovėdamas ilgoje eilėje aš jau dėkojau už rekomendaciją Jonui Paliui, kuris yra mano konsultantas valgyklų klausimais. Eilė, kokias pamenu iš vaikystės, galėjo ir nesibaigti. Nes kaip ir tada, taip ir dabar kažkodėl bijau sulaukti momento, kai ateis mano eilė pasakyti ko noriu tetai, stovinčiai kitoje „barikados“ pusėje. Jos visos man tokios griežtai rimtos. Per tą išgąstį kompotą spėjau tik nufotografuoti, o apie tai, kad reikia dar jo ir į padėklą įsidėti, pamiršau. Tad teko tenkintis vėliau pasiimta stikline kefyro.
Pasirinkęs agurkinę sriubą ilgai svarstyti apie antrą patiekalą negalėjau – iš paskos judanti eilė nebyliai stūmė ir mano padėklą. Tad čiupau karbonadą. Pasirinkau prie jo grikius, nors siūlė dar ir bulvių košę bei gruzdintas bulvytes. Išgirdus apie galimybę rinktis gruzdintas bulvytes kiek nuliūdau – mano nuomone, jos tik gadina valgyklos įvaizdį. Siūlyčiau jų atsisakyti ir palikti jas prekiaujantiems mėsainiais.
O šiai valgyklai rekomenduočiau sugrąžinti tų laikų priedą, kurio pasigedau. Grietinę, išpilstytą stiklinėse – jos būdavo galima nusipirkti kiekvienoje valgykloje. Taip ir pamenu, kaip kimšdavau bandeles, kabindamas grietinę šaukštais. Štai iš kur tas mano riebumas, pamaniau ir desertui pasiėmiau žemaičių blynų porelę, bijodamas prarasti mėgstančio gerai pavalgyti įvaizdį. Galėjau imti ir tris, bet tai jau būtų prabangūs pietūs, pereinantys į šventinę vakarienę.
Tad už viską sumokėjęs 5,45 euro atplėšiau pilną padėklą nuo pakilimo tako ir priparkavau prie laisvo stalelio. Tiesa, ieškoti laisvos vietos bandant išlaikyti viską neišmėčius teko per visą salę. Žvelgdamas į kitus „pilotus“, gražiai nardančius su padėklais tarp stalelių, supratau, kad lankymasis valgyklose porą kartų per metus turi nekokios įtakos mano gebėjimams nešti padėklą.
O dabar apie maistą.
Agurkinė sriuba – 0,70 euro. Pradžiai noriu pasakyti, kad kokiame restorane ar bare už tuos centus vargiai kas man tuščią lėkštę padėtų. Viskas šiais laikais kainuoja. O čia, sakyčiau, net tiršta sriuba. Nepervirusios perlinės kruopos, nesukritę agurkai. Žodžiu, skanu.
„Agurkinė sriuba” – 0,70 euro
Judam prie karbonado. Va čia aš susimoviau. Taip norėjosi brūkštelti per karbonado nugarą šakute, kad padaręs pirmą pjūvį prisiminiau jo nenufotografavęs. Tad nurijęs pirmą skanų kąsnį, pakoregavęs šakute išniekintą patiekalą padariau ir nuotrauką.
„Karbonadas” – 2,60 euro
Galėčiau blevyzgoti apie padažo naudą mano organizmui bei tai, kaip atrodo mėsos gabalas, prieš kepant apvoliotas kiaušinio plakinyje. Bet prisimindamas, kad visa ekskursija kainavo tik kiek daugiau nei 5 eurai, o pats karbonadas – 2,60, aš tiesiog tuo šio patiekalo apžvalgą ir baigsiu.
„Žemaičių blynai” – 1,80 euro
Žemaičių blynai su karštu grietinės – sviesto padažu – 1,80 euro. Čia mes vėl galėtume sukristi į nesibaigiančią diskusiją apie padažą. Bet prisimindamas patiekalo kainą aš galiu pasakyti, kad jis ją pranoko. Tiek maltos mėsos skoniu, tiek pačių bulvių. Buvo išties skanu, taip skanu, kaip gali būti skanu valgykloje, kuri gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį ir gamina skanų maistą.
Tebūnie jis daugeliui atrodo seniena, atgyvena, bet nusidriekusios pietaujančių eilės rodo, kad ir toks maistas pietų metu dar turi ateitį Lietuvoje. O kebabinės ar mėsainius siūlančios įstaigos nei valgyklų, nei čeburekinių greitu metu iš rinkos tikrai neišstums.
O kompoto aš dar sugrįšiu, nes visada užsuku antrą kartą į tas vietas, kurias įvertinu 5/5 ir, kas svarbiausia, jose palieku tai atspindintį lipduką.
