Pirmoji mano pažintis su maitinimo įstaigomis įvyko 1994 metais. Turiu galvoje ne pirmą dieną, kai tėvai mane nusivedė į Klaipėdoje praėjusiame šimtmetyje garsią kavinukę „Du gaideliai“, o tada, kai aš šioje sferoje pradėjau dirbti.
Kaip ir tais laikais, taip ir dabar personalą galima skirstyti į kelias kategorijas.
Pirmieji – altruistai, kuriems ne tiek svarbi alga, kiek svarbus pats darbo procesas. Kaip virėjai „kaifuoja“ nuo maisto gaminimo proceso, taip padavėjai – nuo bendravimo su žmonėmis.
Antra kategorija – mumijos. Tai tie, kurie kaltina Visatą, kuri jiems skyrė šį darbą. Taip, taip, teisingai supratote, ne jie pasirinko virėjo ar padavėjo darbą, bet aplinka taip surėdė, kad jiems tenka dirbti maitinimo sektoriuje. Tad savo nepasitenkinimą virėjai sudeda į gaminamą maistą, o padavėjai – į klientų aptarnavimą.
Paklausit, kiek tai tęsis? Viskas priklauso nuo Visatos: kol ji jų nepermes kankintis į kitą vietą ar kol restorano savininkai, neapsikentę klientų skundų, ras, kuo juos pakeisti.
Bėgant metams, pirmosios kategorijos darbuotojų mažėjo, o į jų vietą atėjo antrajai kategorijai priskiriami darbuotojai.
Tad šiandien aš noriu jums papasakoti apie tokius darbuotojus. Retai kada man tenka sutikti tos pačios kategorijos atstovus vienoje maitinimo įstaigoje. Bet šį kartą man nusišypsojo „laimė“, ir virėjų, ir padavėjų pamaina buvo surinkta būtent iš antrosios kategorijos personažų.
Tad veiksmas: Kaunas, „Guacamole“.
Tai, kad kurdami restoraną jo kūrėjai norėjo perteikti meksikietišką dvasią, suprasime tik iš sombrero, pakabinto ant kaktuso ir meniu surašytų patiekalų pavadinimų. Ties minėtomis detalėmis ir baigiasi Meksika. Toliau prasideda lietuviškasis verslo modelis: po skambiu pavadinimu ir spalvotu saldainio popierėliu slepiasi visiškas nusivylimas.
Apie komplimentą nuo šefo pasakysiu tik tiek: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tad saujelė traškučių (načios) ir šalia patiektas tiesiog sutrintas avokadas mūsų nenustebino.
Dar neteko matyti tokių suvargusių stalo įrankių. Toks jausmas, kad metalą pažeidė ne gausybės klientų dantys, o šie įrankiai buvo atimti iš nelegalių migrantų, kuriais jie kasė tunelį po JAV siena su Meksika…
Churros – 4,50€
Čia patiektos Pietų Amerikos paveldu vadinamos spurgos – čiūros (churros) – galėtų nustebinti tuos, kurie mėgsta namuose šildytus pusfabrikačius. Jie būtent tokie patys, kokius perkate maisto prekių parduotuvėse ir laikote šaldiklyje tam „extra“ atvejui – netikėtai užsukusiems svečiams. Bet lankydamasis restorane, kuris save priskiria prie meksikietiškos virtuvės propaguotojų, tokio pigaus triuko nesitikėjau.
Toliau buvo dar linksmiau. Bet kad suprastumėte, apie ką aš, dar kartą paskaitykite, ką byloja mumijos virėjo terminas.
Kam dėti į meniu patiekalų nuotraukas, jei virtuvėje pas jus dirba mumija? Žmogus, kuris, sulaukęs naujo užsakymo, greičiausiai kelias minutes keikiasi ir piktinasi: kiek jie gali ėsti? Tada kiek apsiraminęs eina ruošti užsakyto patiekalo.
Enčilada su vištiena ir batatais – 5,50€
Apie kažkokią meilę darbui nereikia net svajoti. Džiugu, kad jis nepamiršo bent to, kad suktinukai turi būti du, o ne vienas. O kad tuos suktinukus reikia apkepti sūriu, kaip parodyta meniu ir greičiausiai užrašyta patiekalo technologinėje kortelėje, bėda ne jo, o to, kas kūrė ir fotografavo meniu. Jis gamina pagal nuotaiką. Užkaitino iki raudonumo keptuvėlę, iš didelio indo į ją įdrėbė pamidorų padažo, tada ant viršaus padėjo porą suktinukų su vištiena ir išspaudė ant jų kelis taškus kremo. Spėju, kremo išspaudė tik todėl, kad jis buvo po ranka. Nebūtų kremo – būtų pakakę ir petražolių.
Keptuvėlė labai karšta, atnešusi patiekalą išdidžiai ištarė padavėja, ir aš dar kurį laiką galvojau, kad tai daro tik Lietuvoje „Guacamole“ ir dar keli „Michelin“ įvertinimus turintys restoranai užsienyje.
Suprask – ne tragiškas patiekalo skonis svarbus, o gebėjimas įkaitinti keptuvėlę.
Lašišos kepsnys – 12,00€
Mumijos „meilė“ maisto gamybai persidavė ir kepant lašišą. Žuvis buvo perkepusi, dėl to išsausėjusi. Gal dėl tokių virėjų ir atsirado nauja tendencija, kuri po truputį populiarėja pasaulyje: priimdamas užsakymą padavėjas paklausia, kaip kepti žuvį. Panašiai, kaip ir jautienos kepsnį.
Jei batatų piurė, ant kurios buvo paguldyta žuvis, būtų labiau priminusi padažą, gal tą sprangią žuvį ir būtų galima bandyti iš bėdos valgyti. Kam tada rašyti meniu, jog lašiša patiekiama su batatų padažu? Suprantu, kad padažų būna gan tirštokų. Bet aš pirmą kartą mačiau padažą, po kuriuo pakišęs šakutę sugebėjau jį pakelti kaip vientisą masę, ir jis netyso, o plyšo ir krito gabalais.
Kokosiniai ledai – 7,00€
Kokosiniai ledai buvo tai, kas leido kiek užmiršti prieš tai patirtą košmarą. O tas patiekimas su garuojančiu sausu ledu buvo tarsi vyšnelė ant sudribusio sombrero.
Reziumuodamas skirsiu kelis sakinius ir mus aptarnavusiai padavėjai. Tai žmogus, kurio veide šypsena greičiausiai atsiranda tik tada, kai ji mato tuščią restorano salę. Panašiu „džiugesiu“ dabar spinduliuoja daugelis padavėjų, nes beveik visi restoranai perėjo prie valandinio apmokėjimo. Tad su kiekvienu nauju klientų staleliu padavėjo veide – vis mažiau šypsenos.
Mes gavome dėmesio tiek, kiek jo pakanka, kad klientas pasakytų: gavome viską, ką užsakėme. Nenuskambėjo jokia frazė, kuri turbūt labai vargina antrosios kategorijos darbuotojus. Tuo metu jų kolegos, priklausantis pirmajai kategorijai, linkusiai į didesnius arbatpinigius, būtų pasiteiravę: gal dar ką pasiūlyti, ar jums patiko ir panašiai.
Sulaukusi pinigėlių padavėja su grąža sugrįžti neskubėjo. Priėmė dar kelis užsakymus ir tik tada teikėsi atnešti mums grąžą. O ko skubėti, pasakytų panašūs į ją specialistai. Šitie jau nieko nebeužsakys, grąžos gali ir palaukti, reikia čiupti naujus klientus.
Tad sudėjęs aptarnavimą, ragautus patiekalus, rašau 2/5. Kokosiniai ledai neleido įvertinti vienetu, nors didesnio balo nei vienetas šiandien „Guacamole“ nėra verta.
P. S. Nusivalykit šviestuvus. Jie tikrai ne antikvariniai, ir dulkės prabangos jiems nesuteikia…
