Kai atvykstu į Klaipėdą ir aplankau tėvukus, dažnai su jais keliaujame į kokią kavinę papietauti. Kam apkrauti mamą virtuvės darbais… Nesileisiu į detales kaip mes atsiradome prie prekybos centro „Herkaus galerija“, bet tai pakeitė mūsų planus vykti į numatytą kavinę. Pereidami prekybos centrą, pastebėjome jo pirmame aukšte įsikūrusį sushi barą, tokiu šmaikščiu pavadinimu „Suktinukas“. Tai, kad baras šeštadienį ir per pačius pietus buvo tuščias, manęs nenustebino. Dar pieš 20 metų, kai pats pradėjau darbuotis viešojo maitinimo sferoje, mačiau kaip atsidaro kiniečių, japonų restoranai ir tik vienetai iš jų „prigyja“. Panaši mintis kilo ir žvelgiant į šį bariuką. Kiek kartų seniau teko lankytis panašiuose sushi baruose, visada būdavo ta pati priežastis kodėl jie ilgai neišbūna šioje rinkoje, tai – naudojami prastesnės kokybės produktai, bei lietuvių meilė cepelinams… Panašiai snaudžiančius sushi barus tenka matyti ir kituose miestuose.
Pasiūliau tėvams sudalyvauti mano eksperimente ir paskanauti sushiu. Eksperimento esmė rasti atsakymą, kodėl šie barai nesusilaukia didesnio klientų dėmesio. Mane nudžiugino tai, kad šiame bare nebandoma sviesto padaryti sviestuotu. Suprantu, kad daugumos baro savininkų noras yra kuo labiau perteikti tos šalies dvasią, kuri atsispindi ne tik interjero detalėse, bet ir aptarnaujančio personalo aprangoje. Dažniausiai kai Lietuvoje kiniečių ar japonų restoranuose pamatau blondinę padavėją apsirėdžiusia kimono, tai suveikia kaip atvirkštinė reakcija. Taip sakant, dar labiau suvoki, kad randiesi Lietuvoje. Tad mano asmeninė nuomonė yra tokia, kad nereikia persistengti šioje vietoje.
Pradėję vartyti meniu ir supratę, kad norint paragauti skirtingų sushiu, mums labiausiai tiktų vienas didelis padėklas įvairių suktinukų. Primygtinai įkalbu mamą paskanauti miso sriubos. Ji dažnai vadinama japonų ilgaamžiškumo eleksyru, plius apsaugo moteris nuo krūties vėžio. Žodžiu, šių kelių sakinių pakako įtikinti mamą ją paskanauti.
Atkeliavusi ant stalo sriuba savo išvaizda mamos nesudomino, tad ją teko valgyti man. Galiu pasakyti, kad išvaizda ženkliai prasilenkia su skoniu. Mano valgytoje miso sriuboje dominavo jūržolės ir lašiša. Neprasitariau tėvams, bet mamos atsisakymas mane nudžiugino, nes garbė valgyti skanią miso atiteko man. Tad patarimas visiems: prieš kažko atsisakydami, visada pirma paragaukite.
Kad tėvai neliūdėtų stebėdami mane valgantį sriubą, ant stalo buvo atnešta karšta užkandėlė, kurią aš įtraukiau į savo mėgstamų užkandėlių sąrašą. Pailgi tešlos suktinukai buvo įdaryti smulkiai pjaustytomis daržovėmis. Burbuliukai įdaryti sūriu ir jelapenu, superinis derinys. Patys mažiausi kubeliai buvo – jūros šukutės tešloje. Kelios karališkos krevetės, kalmarai tešloje. Kai su kuom nors diskutuoju apie kalmarus, svogūnus, vištieną ar dar ką tešloje, visada sakau: svarbu yra santykis tešlos su produktu. Negali būti jos nei per daug, nei per mažai. Tad čia valgyta užkandėlė galėtų būti tam geru pavyzdžiu. Per skysta tešla dažniaisiai nuvarva, dar įdarui nepanėrus į taukus, na o persistengus su tešla, tenka džiaugtis dideliu jos kiekiu…
Patiektas sushiu padėkliukas galūtinai mus pribloškė. Vienintelis, kam galėčiau reikšti priekaištus, tai taip vadinamai krabų mėsai. Bet guodė mintis, kad čia naudojamos geros kokybės krabų lazdelės. Nepagailėta nei lašišos, nei karališkų krevečių. Jų tikrai nepermušė savo skoniu ryžiai.
Jei kas paklaustų, ar tokio padėklo užtenka trims pavalgyti, galiu teigti kad taip. Nes ketvirtadalis padėklo keliavo su mumis namo.
Vertindamas visada turiu galvoje tai, kurioje šalyje valgomas maistas randasi, ir kokie tos šalies žmonių įpročiai. Tad tai, kad žvelgdamas į šio baro meniu nepamačiau dominuojančios žalios žuvies sushiuose, manęs nė kiek nenustebino. Juk tai Lietuva, ir norint įsitvirtinti rinkoje, tenka prisitaikyti prie lietuvių mitybos įpročių.
Tad vertinu šį barą riebiais penkiais nagučiais. Ir pažadu, nuo šiol skirti daugiau dėmesio ir kitų šalių virtuvėms, žinoma, nepamiršiu ir mūsų lietuvišką virtuvę atstovaujančių barų.
Išeidami iš baro gerai prikimšę pilvus nejautėme sunkumo, kurį „suteikia“ tradiciniai lietuviški patiekalai, kurių garnyre dažnai dominuoja bulvės. Tad nenuostabu, kodėl samurajai tokie judrūs… Gaila, bet neradau atsakymo į klausimą: kodėl šis baras šeštadienį buvo tuščias. Gal klaipėdiečiai kaip grybautojai tuščiais krepšiais, nežino „grybingų“ vietų…
