Štai su tokiu prašymu kreipėsi į mus viena skaitytoja. Prašydama paviešinti kuo prekiauja „PROMO Cash&Carry”.
Iš pirmo nelabai supratau apie ką moteris kalba ir kokia preke reikia uždrausti prekiauti. Kiek pakalbėję išsiaiškinome esmę. Pasirodo emocijų pagrindas buvo minėtame prekybos centre parduodami paršeliai. Iš kurių vieną paršelį kliento prekių vežimėlyje pamatė jos mažametis sūnus.
Pasakiau skaitytojai, kad šia tema pasidomėsime ir daviau pažadą, kad apie tai parašysiu, bet uždrausti kažkam prekiauti maisto produktais Riebus katinas vargu ar gali.
Tad pirmą ką padarėme, tai suradome „PROMO Cash&Carry” elektroninėje parduotuvėje minėtą prekę –
Vaizdas prisipažinsiu išties galintis išgąsdinti mažametį. Ką čia mažametį, aš ir pats nelabai tuo vaizdu buvau patenkintas. Tad įsitikinę, kad tokia produkcija yra, nuvykome į prekybos vietą apžiūrėti ją iš arčiau.
Manau, kad panašiais paršeliais prekiauja ir kiti „Promo” centrai, bet mes pasirinkome tą dieną artimiausią, kuris įsikūręs šalia Klaipėdos.
Ilgai ieškoti nereikėjo, paršelį, ir ne vieną, aptikome viename iš daugelio šaldiklių.
Kad vaikas išsigando aš net neabejoju, nes net ir Katinienė prieiti arčiau atsisakė, pasakydama, – kad man baisu.
Esu gyvenime kepęs įvairiausius patiekalus, bet paršelio niekad nebandžiau dėl vienos priežasties. Jis man primena naminį gyvūną – šunį.
O augintinio manau norinčių kepti vargu ar atsirastų.
Apie tai ar turi toks paršelis paklausą tarp užsakovų, pasiteiravau pas kelis virtuvės šefus, kurių specializacija būtent didelės šventės, ir kuriose užsakovai prisigalvoja įvairiausių stalo dekoracijų, tarp kurių, manau, turėtų būti ir paršelis.
Mano dideliai nuostabai visi atsakė, kad nors ir gali klientams pasiūlyti paršelį šventinam stalui, bet norinčius būtų galima ant rankų pirštų suskaičiuoti.
O dar tas kepimo procesas, kurio metu, nuo didelės kaitros, paršelis prasimerkia. Aišku, galima užsiūti jam akių vokus, bet tada virėjas panašėtų ne į maisto gamintoją, o į lavoninės darbuotoją.
Kažkaip susimąsčiau, kodėl matant paršelį apima tokie sentimentai. Nes parduotuvėse be paršelio galima aptikti dar ne vieną gyvį su galva, o kai kurie iš jų net atsimerkę.
Bet nei ant ledo suguldyta žuvis, nei akvariume paskutinius žingsnius darantys omarai panašių gailesčio emocijų nesukelia.
Čia kaip uodas ir drugelis. Vieną vos nutūpusį ant rankos skubame priploti, o kitą išvydę įskridusį į namus pro atvirą langą bandome kuo greičiau paleisti į laisvę.
Kaip ir minėjau, man tai greičiausiai susiję su paršelio asociacijomis su šunimi, kurį panašaus dydžio auginu.
Antra, jau iškeptas paršelis ant šventinio stalo sukels panašias liūdesio emocijas.
Tad jei mėsos pasiūloje būtų tik paršeliai, aš greičiausiai tapčiau vegetaru, nes šio mažo padarėlio kąsnio praryti negalėčiau, nors ir kaip skaniai jis būtų paruoštas.
O prekybininkai jo tikrai iš prekybos neišims, nes kažkas juos perka ir gamina. Vienintelis ką norėčiau jiems patarti, tai susisiekti su šių paršelių tiekėju ir aptarti kiek uždaresnę pakuotę. Manau, jei paršelis būtų nepermatomame maiše, ir ant jo būtų tik spaudas atvaizduojantis paršelį su aprašu, nei su manim susisiekusiai skaitytojai, nei kitiems ši produkcija daugiau neužkliūtų.
