Kai išgirstu klausimą, kur skaniai pavalgyti Šventojoje, mintyse iškyla vaizdelis: vikingas, persimetęs per petį paršelį, lipa į „Titaniką“, ir visi jie išplaukia į paskutinę kelionę.
Liūdna, bet tų trijų personažų dėka aš jau daug metų neužsuku į Šventąją pietų…
Nežinau, gal per tą laiką atsirado kažkas naujo, bet tokios žinios manęs kol kas nepasiekė, tad pietums renkuosi netoli Šventosios įsikūrusią „Nendrinę pastogę“. Jei dėl tų, kurie tingi skaityti iki galo, reikėtų vienu sakiniu apibūdinti įspūdžius, tai skambėtų taip: vaizdas už milijoną, o sąskaita dviems už skanų maistą – apie 100 eurų.
Aš visada sakiau, pasikartosiu ir dar kartą: mums svarbiausia tai, ką mes valgome. Labai svarbus yra maisto patiekimas, skonis, daugeliui ne mažiau svarbi ir kaina, bet taip pat nesuklysiu teigdamas, kad daugeliui iš mūsų taip pat labai svarbi ir aplinka, kurioje mes valgome.
Ištrūkę iš namų norime ne tik pamaloninti įdomesniais patiekalais kūną, bet ir suteikti sielai atgaivos. O tam vien skanaus maisto nepakanka.
Tad nenustebkite, kad ši apžvalga, lyginant su kitomis, gausi nuotraukomis. Ne visada pasitaiko galimybė parodyti kažką gražaus, bet šį kartą iš kelių šimtų ten darytų nuotraukų palikau gražiausias mano akiai, nors visos buvo vertos, kad pasidalinčiau su jumis.
Pietų į šį restoraną atvykstame ne pirmą kartą, bet kas kartą pakeri sutvarkyta jo aplinka. Apima jausmas, kad iš šurmulingo šių dienų bėgimo patenki į pasaką, kur vandens krioklio čiurlenimas, medžių lingavimas priverčia stabtelėti, neskubėti, tiesiog pasimėgauti šia diena.
Tuo labiau, kad lauko staleliai su pavėsinėmis sustatyti per didesnį atstumą vieni nuo kitų. Taip sakant, valgant nereikia su kaimynais alkūnėmis badytis…
Pirmadienis, klientų nedaug, tad naudojamės proga išsirinkti stalelį. Meniu, kaip reta kurorto maitinimo įstaigoms, siūlo įvairiausią pasirinkimą – nuo grilio patiekalų, įvairiausių picų, kinų virtuvės, bet nepamiršti ir lietuvių pamėgti patiekalai – bulviniai blynai, karka.
Žodžiu, pasistengta įtikti bet kuriam skoniui, bet ką daryti Katinams, kurie nori paragauti visų patiekalų?
Lieka pasikliauti padavėjos patarimu. Džiugu, kad padavėja išmano meniu ir nardo po jį kaip žuvis vandenyje.
Tad jos pasiūlytas, mūsų patvirtintas užsakymas iškeliavo į virtuvę.
Patiekalai nevėlavo, bet jei jie ir būtų užtrukę virtuvėje, vargu, ar mes būtume tai pastebėję.
Tokiose vietose, kaip ši, laikas sustoja, ir tu nepastebi, kiek lauki savo užsakymo – dešimt minučių ar pusvalandį, nes tu tiesiog mėgaujiesi tave supančia aplinka.
Karališkų krevečių salotos – 11.00 eur.
Dažnai darausi krevečių salotų, bet niekada nesu jų gardinęs dar ir kitomis žuvimis, tad čia skanautos salotos, kuriose be krevečių puikavosi ir tuno bei lašišos juostelės, man buvo malonus atradimas.
Sriubos buvo tokios sočios, kad baigiant jas valgyti pradėjome galvoti, kur tilps pagrindiniai patiekalai.
Kokosų, miško grybų ir krevečių sr. – 8,00 eur.
Armėniška sriuba – 6,00 eur.
Tarp baravykų ir karališkųjų krevečių lėkštėje tik vos sau vietos rado kokosų pienas. Net negalėčiau pasakyti, kurią sriubą išsirinkčiau atvykęs kitą kartą. Skani, kiek aitroka, su mėsos gabalėliais, kurie byrėjo vos prisilietus, buvo ir mano valgyta „Armėniška sriuba“. Bet jei kitą kartą atvykus man reiktų rinktis vieną iš dviejų, pirmenybę greičiausiai atiduočiau „Kokosų ir miško grybų sriubai“, nes labai mėgstu grybus ir krevetes, o ta jų gausa lėkštėje privertė mane pagalvoti, ar tik ne per maža sriubos kaina – 8 eurai?
Brandintos jautienos steikas – 20,00 eur.
Jautienos ir tuno kepsniai patvirtino, kad nesuklydome pasikliaudami padavėjos nuomone.
Jautienos kepsnys buvo toks skanus, kad padariau pirmą pradedančio fotografo klaidą – nepadariau vidinio pjūvio nuotraukos. Paminėsiu tik, kad buvo 100 proc. pusiau iškeptas.
Rusvojo tuno kepsnys – 16,00 eur.
Džiugu, kad bent Katinienės tuno kepsnys patiekiant buvo perpjautas, kitaip neturėčiau ir jo pjūvio nuotraukos.
Didelė lėkštė salotų, tada dvi sočios sriubos, po jų – du kepsniai, ir mes net negalvojame apie sąskaitą. Skrandžiai pamaloninti ir patenkinti, turintys pakankamai darbo visai dienai. O pasąmonė kužda, kad dar reiktų pasėdėti ir pasimėgauti gražia aplinka.
Jei ne mus aptarnavusi padavėja, vargu, ar patys būtume sumąstę, jog reikia dar kažko „užsiskaninti“. Jos priminimas, kad čia kepamos spurgos, buvo tos dienos vinis. Taip ir būtumėm pamiršę spurgas, dėl kurių alpom prieš keletą metų.
Varškės spurgos – 6,00 eur.
Tad tos pačios spurgos, apie kurias visiems keletą mėnesių po apsilankymo čia pasakojome ir visus raginome jų nuvažiuoti paskanauti, už kelių minučių jau puikavosi ant mūsų stalo. Minkštutėlės, visos kaip viena pūpsojo ant grikių paklotuko ir laukė, kol mes jas čiupsime ir pradėsime valgyti pamirkę karamelės padaže.
Prieš jas atnešant abu su Katiniene apsikeitėme tuo pačiu klausimu: o kas jas valgys? Abu jau ir taip buvome sotūs ir laimingi, liko išsirinkti kokį medelį ir kristi po juo pokaičio. Bet vos paskanavę tų spurgų supratome, kad ir kokie pilni mūsų skrandžiai, juose privalės atsirasti vietos kelioms spurgoms.
Nesuklysiu teigdamas, kad ši vieta – tiek mano, tiek ir Katinienės favoritas. Ne tik kaip vieta, kur skanu pavalgyti, bet ir vieta, kur ne gėda nusivežti svečius.
Su meile gaminančių maistą jau yra daug, bet turinčių tokią gražią aplinką ir nenustojančių į ją investuoti greičiausiai tėra vienetai. Norėčiau, kad gražia šio restorano idėja puoselėti aplinką, užsikrėstų daugelis maitinimo įstaigų. Paskutiniu metu daugelis pasukusios neteisingu keliu – ant prekių palečių susėdę žmonės, net ir valgydami skanų maistą, nebus tokie pat laimingi. Gal ta laimė ir aplankytų į paletėmis nukrautą terasą užsukusį milijardierių, kuris jaunystėje dirbo krovėju. Nostalgiški prisiminimai gal net ašarą išspaustų, bet…
Bet daugelis iš mūsų, ištrūkę iš namų, visgi pirmiausia svajojame apie tokią pasaką, kokia sukurta „Nendrinėje pastogėje“, o tik vėliau – apie maistą.
Tad be jokių abejonių – vertindamas šį restoraną antrą kartą iš eilės skiriu 5/5.
O tiems, kurie, man kažką įvertinus prasčiau, mėgsta užduoti klausimą, kas man įtinka, rekomenduoju atvykti į Šventąją ir apsilankyti šiame restorane – gal tada kitą kartą maitinimo įstaigai išsakytą mano kritiką bus lengviau suvirškinti…
