Važiuodami į mums draugų rekomenduotą restoraną netikėjome, kad papulsime į mažytę pasakų šalį. Atvykę į netoli Šventosios įsikūrusį restoraną „Nendrinė pastogė“ ir statydami automobilį aikštelėje tarp medžių tos pasakos nepastebėjome, kol neužėjome į restorano kiemelį.
Kad ir kaip administratorė bandė mums įsiūlyti staliuką prisėsti, aš nepasidaviau. Pasileidau vedamas noro pamatyti gražiai sutvarkytą aplinką.
Nesu niekada čia buvęs, gavau tik kelias rekomendacijas iš draugų – tai viskas, ką apie šią vietą žinojau iki šio apsilankymo. Tad šiek tiek pykstu ant draugų, kurie patyliukais čia atvažiuodavo ir pamiršdavo šiuo grožiu pasidalinti su manim.
Vaikštinėdamas po restorano teritoriją ir viską kaip pamišęs fotografuodamas kampe pamačiau mažytį namelį, kuriame užsakymų kantriai laukė azijietiško gymio virėjas.
Man jo net pagailo – vienam ten turėjo būti liūdna. Pagrindinė virtuvė kažkur kitur, o šis vargšelis nutrenktas kažkur į pasaulio kraštą… Bet gal jis nori dirbti vienas? Kiti kaip tik labiau atsiskleidžia dirbdami vieni. Tad palieku jį ramybėje ir patraukiu ieškoti stalelio, prie kurio įsitaisiusi Katinienė jau varto meniu.
Pradėjęs vartyti meniu pabandau įsivaizduoti, kiek darbuotojų reikia virtuvėje, kad būtų galima pagaminti viską, kas siūloma šioje knygoje. Čia buvo ir picų, ir Kinijos, ir Tailando virtuvės patiekalų. Žodžiu, tokiam, kaip aš, kuris nori visko paragauti, rinktis labiau kankynė nei džiaugsmas. Norėjosi visko.
Mintyse prisirinkau patiekalų gal 20 žmonių kompanijai, ir tada pradėjau mažinti tą sąrašą iki Riebiam katinui įveikiamo. Aišku, sunkiai man jį sekėsi mažinti, bet kažkaip iki ateinant padavėjai pavyko.
Labiausiai nustebino Katinienės pasirinkimas – bulviniai blynai su lašiša. Bet ginčytis su moterimi – tai tas pats, kas pasistengti įtikinti paukščius, rudenį paliekančius Lietuvą, skristi į priešingą pusę. Nepagelbėjo net liaupsės kitiems patiekalams, esantiems meniu. Tad bulviniai blynai su lašiša ir gal dar desertas, jei blynai bus mažyčiai… Štai taip su tomis moterimis ir jų dideliu noru skaičiuoti kalorijas.
O aš nesikuklindamas užsisakau armėniškos sriubos, jaučio žandų, ir desertui – varlės kojyčių. Eilinį kartą padavėja bandė mane įtikinti, kad tai bus per didelis kiekis vienam žmogui. Bet ją nuraminau pasakydamas, kad jei neįveiksiu varlyčių, pasiimsiu su savim.
Vis noriu paklausti padavėjų, besirūpinančių mano skrandžiu – ar jos taip pat rūpinasi ir užsisakančių alkoholį kepenimis? Įdomiai turėtų atrodyti, jeigu kompanija užsisakytų kokius porą butelių viskio ir nesuskaičiuojamą kiekį „Coca cola“, ir padavėja atšautų maždaug taip: labai atsiprašau, bet čia per didelis alkoholio kiekis jūsų kompanijai, gal užteks vieno butelio ir pusės kiekio gaiviųjų gėrimų? Nes praėjusią savaitę panaši kompanija tiek neįveikė. Juokingai ar ne?
Manau, padavėjai turi rūpintis restorano, kuriame dirba pelnu, o mes, klientai, pasirūpinsime savo skrandžiu ir kepenimis. Tos frazės: „Jūs tiek nesuvalgysite, gal imkite vieną iš dviejų karštų“ mane verčia jaustis nepatogiai. Suvalgysiu ar nesuvalgysiu – tai mano asmeninis bei mano piniginės reikalas, mieli padavėjai. Jūsų reikalas – atnešti ant stalo viską, kaip sutarta, o finišo tiesiojoje laukti arbatpinigių…
Džiugu, kad mus aptarnavusi padavėja puikiai susitvarkė su visais Riebaus katino norais, išklausė mano bajeriukus ir net juokėsi kartu su manimi. Maisto atkeliavimo ant stalo eiliškumo taip pat nepažeidė.
Nors niekur ir neskubėjome, laukdami patiekalų jau buvome susitaikę, kad teks laukti ilgiau nei įpratę, nes restorane svečių buvo išties daug. Tad greitai atkeliavusi sriuba mane maloniai nustebino.
„Armėnišk sriuba” – 6,00 euro
Dažniausiai mano pažintis su restorano virtuve prasideda nuo sriubos, retai kada įžanga nenulemia visų pietų… Pakratęs savo prisiminimų lobynus radau tik kelis tokius fenomenus, kai sriuba neatitiko bendros restorano ar užeigos maisto kokybės. Tad grįžtu prie sriubos ir pradedu ją valgyti. Aštri sriuba – tikrai aštri, bet ne tokia kad su kiekvienu jos šaukštu reiktų prasižiojus gaudyti orą, atgauti kvapą. Malonu, kad virėjas nepersistengė su aitriosiomis paprikomis. Aitrumas maloniai degino gomurį. Puikiai atsiskleidė ir prieskoninių žolelių gausa, o nuo lėkštės dugno pakabinti minkšti mėsos gabalėliai padėjo aukščiausią balą sriubos vertinime.
Kuo ilgiau sėdėjome, tuo labiau į ausį įsirėždavo ir vis smarkiau erzino prie baro kartkartėmis suskambantis varpelis. Kam jis reikalingas, pasiteiravau ir padavėjos, paaiškinęs, kad jo skambėjimas neprideda šiai pasakų šaliai romantikos.
Sužinojau, kad jis skamba, kai virtuvėje iškepa pica. Tik vienas klausimas – ar mums, klientams, tai turėtų būti įdomu? Suprantu, kad picos greitai vėsta, bet tai įdomu tik kepėjui, padavėjui, na, ir gal klientui, kuriam tą picą kepė. Tad šiais laikais, kai techninių sprendimų begalės, reikėtų paieškoti kito. Nebent tas varpo barškinimas turi dar kelias paslėptas prasmes. Vienas iš jų galėtų būti priminimas klientams, kad čia kepamos picos. Na, o labiau tikėtinas – pažadinti gerai įkaušusius klientus, bandančius numigti ant stalo. Bet tokių tądien aš nemačiau, o ir nemanau, kad čia jų būna. Greičiau jie miega pagrindinėje Šventosios miestelio gatvėje…
Tad, mielieji savininkai, mano siūlymas – varpą šalin. O kiekvienam padavėjui prie kojos – po elektrinį vibratorių. Iškepė picą virėjas – spaudžia mygtuką, ir visi padavėjai virpančiomis kojikėmis lekia į virtuvę…
Tą dieną varpas skambėjo ir skambėjo, o mes tuo metu sulaukėme karštų. Pamatęs Katinienės užsisakytus bulvinius blynus perskaičiau jos nebylią frazę: visos dietos šuniui ant uodegos. Bet pradėjus jai valgyti blynus supratau, kad ne tokia ta nuodėmė ir baisi, kai blynai tokie skanūs.
„Bulviniai blynai su lašiša” – 7,00 euro
Išties – ne moteriška porcija. Trys dideli blynai galėtų tapti iššūkiu bet kuriam vyrui. Kad ir kaip man buvo siūlomas vienas blynas, aš jų tik paskanavau, nes ir pats turėjau prieš nosį jaučio žandų mestą iššūkį.
Jaučio žandai – tai patiekalas, kurį pastebėjus restoranų meniu man sunku susilaikyti jo neužsisakius. Delikatesas, kurį valgydamas aš suprantu, kad mėsavalgiu būti yra ne tik gerai, bet ir dieviškai gera.
„Jaučio žandai” – 13,00 euro
Tad apie man patiektą patiekalą. Puikiai iškepti jaučio žandai suplyšinėjo, vos prie jų prisilietė šakutė. Garnyrui patiektos skanios daržovės tą skonį dar labiau sustiprino. Gaila tik, man atiteko nevykusi bulvių košė. Pirma pažvelgęs į ją pamaniau, kad tai kuskusas, bet paragavęs to kubelio savo lėkštėje supratau, kad vaizdas suklaidino – tai lyg ir bulvių košė. Manau, virėjas ją gamindamas ryškiai perspaudė. Nereikia sudėti visų savo žinių į bulvių košę. Visų pirma ji turi išlikti bulvių koše. O čia buvo savotiška masė virtų bulvių cepelinams. Žodžiu, bulvių košė liko tik pakrapštyta. Man per akis užteko pasimėgauti jaučio liežuviu ir šalia jo patiektų keptų daržovių.
Katinienė vis bandė įveikti jai patiektus bulvinius blynus, o aš žvilgsnį jau buvau sukoncentravęs į man atneštas varlių šlauneles. Padavėjos paprašiau, kad virėjas nepersistengtų su aitriosiomis paprikomis. Nesakau, kad nemėgstu jų, bet mano suvokimas apie aštrų maistą labai skiriasi nuo Azijos virėjų suvokimo.
Pradėjęs valgyti ir vis labiau jausdamas didėjantį ugnies kamuolį gerklėje supratau, kad reikėjo tą prašymą išsakyti įtikinamiau. Bet valgyti buvo galima, kartkartėmis paleidžiant ugnies liepsną į kaimynų stalą. Kam smalsu, į ką panašus šių mažų kvarkiančių padarėlių kojyčių skonis, pasakysiu, kad jis primena gerai paruoštos sultingą vištieną. Tad jei kas jums prismulkintų nuėmęs nuo mažų kauliukų jų mėsos, vargu, ar suprastumėte, ko tas vaišingas žmogus taip šypsosi per ūsą. Išties skanios tos kojelės, tad jei kada atsiras galimybė jų paragauti – pasiduokite šiam skaniam malonumui.
Smalsuoliams pasakysiu – liko tų kulšelių, ir dalis jų tikrai keliavo su mumis namo. Maistas turi teikti malonumą, o ne kančią… Tad nekankinau savo skrandžio, kad ir kokios tos kulšelės buvo skanios.
Vertinimas: Lauko terasa – 10, Švara – 8, Aptarnavimas – 10, Maistas – 9. Iš viso: 37 balas (vidurkis – 9,25). Tad riebus penketas restoranui „Nendrinė pastogė“.
Reziumė: jei kas paklaustų manęs, kur galima skaniai Palangoje pavalgyti, atsakymas būtų toks – jei jūs turite automobilį ar dviračius, važiuokite į šalia Šventosios įsikūrusią „Nendrinę pastogę“. Na, o jei nei to, nei to neturite, ieškokite kas jus ten nuvežtų…
