Šį kartą pasirinkome aplankyti sodybą „Vienkiemis“, įsikūrusią netoli Kretingos miestelio. Manau nesuklysiu teikdamas, kad ši vieta yra žinoma daugumai Žemaitijos krašto, o ir turbūt daugumai Lietuvos gyventojų. Mane, kaip bites medus, traukia maitinimo įstaigos, turinčios jau ilgametę patirtį maitinimo srityje. Kodėl nepuolu lankyti ką tik įsikūrusių kavinių? Mielieji, padirbkite bent kelis metus, jei per tą laiką neužsilenksite, vadinasi sugalvojote, kažką naujo, ar pagerinote senai išrastą, kad pavyko įsitvirtinti šioje rinkoje.
Na bet grįžkime į „Vienkiemį“. Pradėsiu nuo to, jog čia turėtų važiuoti visi turintys priklausomybę asmenukių darymuisi. Čia jų prisidarysite visiems metams. Kiekviename nykštukų namelyje net po kelias. Tad jei virėjams nepavyks pamaloninti Jūsų unoro, bent būsite prisipaveikslavę gerų kadrų kėlimui į facebooką. Žodžiu, nusivylusių neturėtų būti. Na, bet aš atvažiavau ne vien aplinka grožėtis, o ir pavakarieniauti.
Tad sėdame, ir aš čiumpu meniu. Džiugu matyti, kad šis restoranas neturi tikslo sutraukti viso pasaulio virtuvių patiekalų po vienu stogu. Čia vyrauja Lietuviška virtuvė, nėra nei picų, nei sushi. Taip sakant egzotikos ištroškusiems teks keliauti kitur. Tik greitai šį malonų atradimą kiek sudrumsčia atėjusi padavėja ir po tradicinio pasisveikinimo praneša, kad nei cepelinų ir vėdarų jie dabar neturi. Na, kaip vaizdžiau papasakoti, kaip pasijunta klientas užsukęs į sodybą Lietuvoje ir išgirstantis tokį briedą? Įsivaizduokite, Italijos restoranas, Jūs įbėgate turėdamas svajonę pagaliau paragauti tikros Itališkos picos, o padavėjas priėjęs ramiu veideliu praneša, kad picų šiandien nėra, rinkitės iš likusio meniu. Manau susinervinęs lietuvių turistas suprantama lietuvių kalba kiek pakeltu tonu išaiškintų padavėjui, kad tai didžiausia nesąmonė. Ir jei tas padavėjas atvyktų į Lietuvą cepelinų, jis juos kiekvienoje sodyboje rastų, kuri tik puoselėja lietuvišką virtuvę. Kadangi aš atvažiavau ne cepelinų ir ne plokštainio, tai tas pranešimas man nepatiko kaip rašančiam apie maitinimo įstaigas, o kaip eiliniam valgytojui man nuotaikos nesugadino. Na, lietuviški meniu kartais turi daug panašumų su komiksais, jei geriau juos pavartyti ir paskaitinėti. Šiame irgi radau perliukų. Viename puslapyje akį patraukė mandras pavadinimas „Gaspadinių monai plonesnei piniginei“, kuriame silkės užkandis tik 4 eurai. Tai ir mąstyk, kokios kupiūros turėtų būti toje piniginėje, jei silkutės 150g gaspadinei siūlomas vos už 4 pinigėlius. Toliau dar įdomiau. Tik įsivaizduokite, atsivežate svečius iš užsienio į gražią sodybą ir norite nustebinti tradiciniais lietuviškais patiekalais. Na, tikrai ne lietuviškais kepsniais su visokių priedų „kepurėmis“, jūs turite paruošę kozeriuką – cepelinus. Bet skaitydamas meniu, jūs apsipilate ašaromis ir veidą užlieja raudonis iš gėdos prieš svečius: „ Cepelinai ir plokštainis. Penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais negaminami. Nesupykite, bet kvailesnio marketinginio sprendimo kaimo turizmo sodyboje nesu matęs. Tiesa, šiandieną ne savaitgalis, bet šių gėrybių irgi nėra.
Mane domino sriubos. Bet padavėja nupasakojo, kad virtuvėje likę pora lėkščių sriubos, bet dar neaišku ar jos dar yra. Žodžiu, manęs likučiai nedomina, todėl renkuosi taip vadinamą „Šmakalą“, tai kažkas panašaus į balintą cibulinę. Dar išsirinkau „Kalmarų žiedus baltame padaže“. Bet va, draugės įkalbėti ką nors išsirinkti iš karštų nepavyko. Įdomu, kas sugalvojo tą kvailą frazę „po šešių nevalgau“. Tiesa, užsakytas medučio pyragas privertė ją kuriam laikui tą nusistatymą pamiršti. Na, o aš užsimaniau reklamuojamo virtuvės šefo deserto.
Na o dabar liūdniausia rašinio vieta snobams. Maistas buvo toks skanus, kad ir norėdamas įtikti niurzgliams, nerasčiau prie ko prisikabinti. Šmakalas, dabar gerdamas rytinę kavą mielai ją iškeisčiau į tą virtuvės šedevrą. Silkė sukepinta ir sutrinta nepaliekant didesnių gabalų, rūgštelė pati ta, dar virtos, apkeptos bulvytės… Kol aš valgiau savo delikatesą, draugė pamiršusi pažadą palikti man paragauti pusę medučio, vos jo viso nesuvalgė viena. Bet matyt prisiminė, kad dar atkeliaus desertas nuo šefo, tad kąsnelį medučio gavau ir aš. Jį vagydamas supratau, kodėl medutis taip greitai tirpo lėkštėje.
Kalmarai taip pat nenuvylė. Norėčiau pasinaudoti vieno žinomo kritiko fraze: „pasijutau kaip pas močiute kaime“. Bet kadangi mano močiutės nei kaime gyveno, nei kalmarus kepė, tad pasijutau kaip pas gerą virėją svečiuose.
Nesu desertų mėgėjas, man geriausias desertas – silkė. Bet po apsilankymo vienkiemyje ir ypač po „karšto šokoladinio lavos kekso“ supratau, kad desertas ne vien silkė. Tik įsivaizduokite, kaip smeigiate į minkštą, šiltą keksiuką ir pro padarytą plyšį veržiasi šokolado lava. Tada mirkote keksiuko gabaliuką į šokoladą, ledus ir neskubėdamas mėgaujatės šiuo pasakišku skoniu.
Nebeišsiplečiant, taip, tai vieta į kurią aš dar sugrįšiu, ir kurią drąsiai rekomenduosiu norintiems praleisti laiką gražioje aplinkoje su vaikais.
Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 9, Aptarnavimas – 8, Maistas – 10. Iš viso: 36 balai (vidurkis – 9). Tad 5 nagučiai sodybai „Vienkiemis“. Patarimas sodybos savininkams, būkite geri, neišsižadėkite savaitgaliais to, kas yra kiekvieno lietuvio pasididžiavimas. Cepelinai tai vienas iš pagrindinių konkurentų mūsų krepšininkams, populiarinant Lietuvą užsienyje.
