Einu vieną dieną Kauno Laisvės alėja, saulutė kaitindama tirpdo riebalus. Žodžiu, pozityvus ridenuosi nauju grindiniu, kartais užkliūdamas už nelygiai sudėtų plytelių, bet tai netrukdo man džiaugtis vasara.
Ir staiga ties Soboru pamatau lauko stovą, kuriame rusiškai skelbiama apie dienos pietus. Jūs tik pagalvokite – Laisvės alėja, senoji Lietuvos sostinė Kaunas, o čia – kažkoks užrašas rusų kalba. Kur vertimas į lietuvių kalbą?
Iškart pamanau – „rusai puola“, tad kaip tikras Lietuvos patriotas privalau tą puolimą sustabdyti. Dėl Tėvynės pakeičiu savo planus ir einu į tą maitinimo įstaigą aiškintis.
Prie įėjimo randu užrašą „Odessa“. Keista, pavadinimas lyg ir sufleruotų, kad restoranas ukrainietiškas, o užrašas prieš lauko terasą tai neigia. Kas nežino, dienos pietūs ukrainietiškai skambėtų taip: денний обід.
Užeinu į vidų, o ten – tuščia, tik už baro stovi jaunutė mergaičiukė, kuriai iki aštuoniolikos gal 5 minutės. Pamačiusi mane persigąsta. Matyt, retai čia užsuka klientai. Pagalvoju – jei aš jai pradėsiu aiškinti apie užrašą rusų kalba, ir kad geriausiu atveju rusiškas užrašas Laisvės alėjoje turėtų būti po lietuvišku, ji tikrai apalps, o tada man tektų stoti už baro ją pavaduoti. Ar per tokius karščius man to reikia? Aišku, kad ne.
Užgniaužiu pyktį ir įsitaisau prie vieno iš staliukų. Paprašau meniu ir bandau nusiraminti susitelkdamas į šioje įstaigoje siūlomą maistą.
Žinot, aš jums pasakysiu: skanus maistas – geriausias vaistas nuo depresijos, ir atvirkščiai – prastas maistas bukina smegenis. Tad lankydamasis vis naujuose restoranuose, kur maistas dažnai nuvilia, ir nenorėdamas tapti bukagalviu ir norėdamas atstatyti psichologinę pusiausvyrą, pats daug gaminu namuose.
Užsakau silkės, barščių ir „Kijevo“ kotletą, o sprendimą dėl koldūnų atidedu vėlesniam laikui – gal jie bus desertui. Pagal nuostabą, aplankiusią padavėjos veidą, suprantu: tokie pavalgantys, kaip aš, čia užsuka retai.
Silkė – 4,50 euro
Pamačius silkę man kilo klausimas, į kurį neradau atsakymo visą laiką, kol ją valgiau. Silkė buvo gera, pagal tai, kaip ji buvo išdorota, galiu drąsiai teigti, jog tai buvo padaryta vietoje, o ne nupirkta jau išvalyta ir išmirkusi aliejuje ir visokiuose cheminiuose junginiuose. Su kiekvienu silkės gabalėliu vis labiau man nedavė ramybės klausimas, ko čia trūksta, bet taip ir baigiau ją valgyti nesupratęs, ko.
Ukrainietiški barščiai – 3,50 euro
Ukrainietiški barščiai būtų taip pat praslydę su tuo pačiu klausimu, kad kažko trūksta. Bet prisiminiau svogūnus prie silkutės, sriuboje pamačiau svogūnus su mėsos gabalais, ir tai mane pastūmėjo prie mįslės įminimo. Tai ko gi, vyrai, čia trūksta?
Pasikviečiau padavėją ir išsakiau pretenziją, o tuo pačiu – ir užsakymą: ukrainietiškos degtinės. Ji paminėjo ukrainietiškos degtinės pavadinimą, kurio aš čia neminėsiu – gal be valstiečių partijos narių dar ir nepilnamečiai skaito… Žodžiu, kelios minutės, ir šalia barščių stovėjo stikliukas su šaltu „vandenėliu“, gardintas pipirais ir medumi… Pastaruoju metu vykstančios nuožmios kovos su alkoholiu, baimė pirkti ir tuo labiau – vartoti – taip įsisunkė į pasąmonę, kad prieš nugerdamas gurkšnį net apsižvalgiau, ar kas nestebi. O ko aš bijau? Net šyptelėjau pagalvojęs, kokia absurdiška situacija.
Barščiams jokių pretenzijų: tiršti, gausūs mėsos. Labai sužavėjo sriubos, kainuojančios 3,50 euro, patiekimas. Po tokių sočių barščių ir silkės daugelis iš jūsų jau senai būtumėt čia pat ant minkštų pagalvių nukritę pokaičio. Tik ne aš, Riebus katinas. Laukiau pagrindinio patiekalo svarstydamas, kad po jo gal ir koldūnų desertui užsisakysiu.
Kijevo kotletas su grikiais ir grybais – 7,00 euro
„Kijevo“ kotleto nuotrauką tą pačią dieną po apsilankymo restorane įkėliau į instagramą. Ten atsirado tokių komentarų, kurie, sąžiningai pasakius, man daro gėdą: tautiečiai drąsiai komentuoja, nors turi skurdų žinių bagažą. Bandė kabinėtis prie kotleto formos, dar bandė mane įtikinti, kad gaminti šiuos kotletus galima ne tik iš vištienos filė, bet ir iš maltos vištienos.
Lygiai taip pat kinas, pamatęs cepelinų nuotrauką, galėtų sakyti, kad vietoje bulvių tarkių galima naudoti ryžių miltus. O jei jūsų bobutė Stefa gamina vištienos kotletus iš maltos mėsos, tai nevadinkite jų „Kijevo“ kotletais, net jei ji į juos įgrūda gabaliuką sviesto. Ir neįžeidinėkite ukrainiečių, tuos kotletus vadinkite „Babos Stefos katlietais“. Ir babą pamaloninsite, ir prieš žmones neapsijuoksite.
O dabar apie mano valgytą „Kijevo“ kotletą. Taip, jo forma ir man pasirodė įdomi ir nematyta. Priminsiu, nors visi ir taip žinote, ukrainiečiai šį kotletą gamina iš vištienos filė, į vidų įdėdami sviesto gabaliuką, gardintą prieskoninėmis žolelėmis (šviežiomis, ne džiovintomis), pavilgo kiaušinio plakinyje, apvolioja džiūvėsėliuose, o tada kepa.
Firminis „Kijevo“ kotleto ženklas – iš jo styrantis vištienos kauliukas. Vienintelis minusas ir buvo tai, kad kauliuko nebuvo, o visa kita – be priekaištų.
Įdomiai derėjo ir grikiai, gardinti pievagrybiais. Gal kiek liūdnai atrodė daržovės. Bet kotletas su plonu džiūvėsėlių sluoksniu, kurį prapjovus išbėgo ištirpęs sviestas, galėtų būti tobulu gerai iškepto „Kijevo“ kotleto pavyzdžiu.
Kad ir kaip aš myliu savo skaitytojus ir dėl jų aukojuosi, šį kartą koldūnų atsisakiau. Pasakiau mergaičiukei, kad būtinai užsuksiu kitą kartą ir jų paskanausiu.
O dabar kritika ir vertinimas. Restoraną „Odessa“ vertinu silpnu 5/5, ir tik dėl juokingai mažų kainų Kauno centre.
Visada vertinu visumą, o čia padavėjai geriausiu atveju verti 2/5. Paaiškinsiu, kodėl. Nuo padavėjo, kaip ir nuo barmeno iškalbos, taip pat specialybės išmanymo priklauso, kaip ilgai restoranas gyvuos. Nustebote? Manote, gera virtuvė svarbiau? Klystate – jei salėje dirbs žioplys, klientas išeis net neparagavęs virtuvės patiekalų. O jei dirbs flegma, tai ženkliai paveiks apyvartą.
Šį kartą apie maistą – apie patiekalus ar gėrimus kalbėjau tik aš, nesulaukiau jokių pasiūlymų. Toks jausmas, kad kažkas padavėjus nukankino, ir jie taip pavargę fiziškai ir psichologiškai, kad vos išgali ateiti iki stalo.
Ar man ką pasiūlė? Nieko. Rinkausi pats, traukiau informaciją žodis po žodžio.
O jeigu kada nors lankėtės Odesoje ir žinote, kokie vaišingi šio miesto gyventojai, nesunkiai pastebėsite klaidą, kurią padarė padavėja. Kodėl, klientui išgėrus stikliuką, ji nepaklausė: „Gal norėsite pakartoti?“ Negi jiems mokama už tai, kad saugo barą ir salę? Negi restorane nėra sistemos, kuri verčia judinti užpakalį ir didinant apyvartą susirinkti didesnę algą?
Darbdaviams priimant į darbą padavėjus ar barmenus siūlau juos patikrinti paprašant papasakoti kokį nors anekdotą. Net nepradėkite kalbėti apie patirį, nes kam jums flegma, išmanantis stalų serviravimo subtilybes ar klientų aptarnavimo eiliškumą? Gabus žmogus darbo specifikos niuansus perpras per kelias dienas. Dirbdamas su kiekvienu klientu taps draugu arba to sieks, o klientas savo ruožtu dosniai atvers piniginę užsakymams ir didesniems arbatpinigiams.
Vienintelė vieta, kur šmaikštumo turi būti saikingai – virtuvė. Aišku, dirbti su gera nuotaika lengviau, bet penki iš penkių anekdotų karaliai virtuvėje labai stabdo maisto gaminimo spartą. Kad virėjai gamintų maistą su šypsena veide, virtuvėje pakaktų ir poros šmaikštuolių.
Dar vienas minusas, kuris skaudus visiems ukrainiečiams – tai nepagarba ukrainiečių kalbai. Jei jau skelbiatės jog esate restoranas „Odessa“, tai gal ir rašykite ant stovo – денний обід.
Tikiuosi nepamiršote, kad pusryčiai ukrainietiškai – сніданок, o vakarienė – вечеря. O jei nuspręsite ir toliau rašyti rusiškai, siūlau pakeisti pavadinimą į „Kaliningradas“ ir virti ne ukrainietiškus barščius, o rusišką kopūstų sriubą.
