Kas pirmiausia jums šauna į galvą išgirdus žodžių junginį – Olando kepurė? Man asmeniškai tai patys gražiausi šlaitai ir skardžiai pajūryje. Tai Katinienės mėgstamiausia vieta, tad esant progai dažnai čia užsukame, kad vėjas ne tik prakedentų garbanas, bet ir šiek tiek prapūstų smegenis, kurias kartais apsėda slogios mintys.
Dėsningumas ar ne, bet nors prieš važiuodami į gamtą pasistipriname, pasibuvę gamtoje visada užsimanome valgyti. Bent mums, Katinams, tai nerašyta taisyklė. Tad pasilepinę gražiais vaizdas ir pradėjus gurgti pilvams nusprendėme nesibelsti atgal į Palangą, o tiesiog papietauti kitoje kelio pusėje įsikūrusiame restorane. Juolab, kad ir restorano pavadinimas žadėjo tęstinumą – „Olando kepurė“.
Restoranėlio terasoje puikavosi daugybė moliūgų, primindami, jog nesenai praūžė Helovinas.
Išsirinkę nuošalesnį stalelį, kurį greičiausiai mums sergėjo vietinis katinas, įsitaisę pirmiausia užsimanome karštos arbatos. Kad ir kokia graži ta Olandų kepurės gamta, vėjelis ten ne tik praskaidrina mintis, bet ir kiek pašaldo skruostus, nudažydamas juos raudoniu.
Pamenat, aš išpeikiau kelis restoranus, kur mums patiekė arbatas pakeliuose? Kadangi pats namie geriu tik plikomą birią arbatą, gaudamas restorane kažką panašaus, visada tai vertinu kaip pagarbą klientui. Kad ir ką man sakytumėt, jog būna geros arbatos pakeliuose, visgi man skanesnė būtent tokia, kokią mus tądien patiekė.
Tad gurkšnodami arbatą klausėmės padavėjos, kuri kiek papasakojo apie meniu. Įspūdė padarė tai, kad meniu dažnai keičiamas, ir tai priklauso nuo gaunamų produktų. Tai gera idėja norint neatsibosti nuolatiniams klientams.
Pas mus, Katinus, nusistovėjo praktika, kad pirma užsakome kelis patiekalus, ir jei jie mums patinka, tada testavimui imame dar kelis. Per penkerius restoranų testavimo metus susidariau nuomonę, kad nebūna kelių blogų patiekalų – dažniausiai ta tendencija pasižymi visas meniu.
Tad nenorėdami švaistyti pinigų vėjais pirmo apsilankymo metu mažajam testavimui užsakome aštrias krevetes ir dvi sriubas.
Katinienė, kuri yra neabejinga trintoms sriuboms, pasirinko moliūgų sriubą su krevetėmis, o aš, tęsdamas jūros temą, iškeičiau dažniausiai restoranuose testuojamą aitriųjų paprikų sriubą į karališką žuvienę. Juolab, kad ir jos kaina karališka – 9,50€. Labai jau knietėjo sužinoti, kas ten tokio įspūdingo.
Kaip mes pradedame valgyti maistą? Teisingai, akimis. Tad sriubas pirma apžiūrime, įvertiname jų patiekimą, ir tik tada merkiame į jas šaukštus ir skanaujame.
Trinta moliūgų sriuba su krevetėmis – 5,80€
Nužvelgęs Katinienei patiektą trintą moliūgų sriubą ir nepamatęs paviršiuje plūduriuojančių krevečių, pagalvojau, kad tai bus kabliukas norint prisikabinti prie šios sriubos. Ir jei Katinienė, panardinusi šaukštą, nuo dugno nebūtų pakėlusi krevečių, žvelgdamas į man patiektoje žuvienėje esantį nemažą kiekį šių gėrybių, būčiau su ja keliomis pasidalinęs.
Karališka žuvienė – 9,50€
Soti ir gausi tiek krevetėmis, tiek midijomis ir balta žuvimi žuvienė išblaškė mano abejones dėl kainos. O tobulai išvirtas sultinys, tapęs žuvienės baze, norą kabinėtis prie kainos išvis panaikino. Nepersistengta su prieskoniais ar druska, taip neužgožiant žuvies skonio.
Aštrios krevetės – 9,90€
Atnešusi krevečių užkandėlę padavėja mus įspėjo, kad tiek patiekalas, tiek keptuvėlė, kuriame jis patiektas, labai karšti. Nors iš spirgančių aliejaus burbuliukų keptuvėje ir taip buvo aišku, kad patiekalas tik tik baigtas gaminti, perspėjimas mums išties padėjo nenusideginti liežuvių.
Bet aitrumas, kuris dominavo šiame patiekale, taip nudegino burną, kad jei ir buvo kokie virusai, pasiruošę užkariauti mūsų organizmus, jie žuvo su pirmosios krevetės apsilankymu burnoje.
Skanus patiekalas, ir jei ne noras testuoti dar kelis valgius, su patiekta duonele būčiau suvalgęs ir aliejų su pipiriukais ir česnakiukais, kuriame krevetės kepė.
Tad po krevečių imame meniu ir išsirinkę užsakome dar kelis patiekalus, bet jau iš karštųjų.
Katinienė pasirinko tą dieną virtuvės šefo siūlomą žuvį – baramundį. O aš stipriai nemandravodamas pasiėmiau karką, nes jau nebepamenu, kada ją restorane esu užsakinėjęs.
Baramudžio filė – 14,90€
Mano nuomone, Katinienės pasirinktas žuvies patiekalas estetiniu vaizdeliu lėkštėje nusileido maniškei karkutei, bet Katinienė su manim nesutiko. Nesutiko ji ir su mano prašymu paskanauti karkos, kad ir kaip aš liejau liaupses sultingai mėsai ir minkštutei odelei. Įkalbėti Katinienės jos bent paragauti man nepavyko.
Pieninio paršelio karka – 17,90€
Och, jūs moterys, ir tos jūsų dietos, toks jausmas, kad dėl 10 g kiaulienos jums priaugs 10 kg ant šlaunų ir ant klubų.
O karka išties įspūdinga, ir kur ji nebus įspūdinga, juk tai buvo ne kelių šimtų kilogramų mėsinės kiaulės karka, kurios vien kaulas užimtų pusę lėkštės, tai buvo mažyčio paršelio karkutė. Paršelio, kokius ne vienas esat matę patiektus nepjaustytus kaip stalo puošmeną ir pagrindinį patiekalą. Vaizdas daugeliui kraupus, bet skonis – dieviškas.
Midijos -12,90€
Kai mums baigiant valgyti karštus patiekalus ant stalo pasirodė midijos, Katinienė norėjo ir jų atsisakyti, teigdama, kad baramundis buvo labai skanus, ir įdomiai paruoštos kruopos bei karamelizuoti burokėliai sudarė jos šios dienos ir rytdienos kalorijų normą.
Atsisakymas tvyrojo ore iki pirmos paskanautos midijos. O tas tirštas padažas, kuriame midijos pliuškenosi, galutinai nokautavo Katinienę.
Neskaičiuosiu, keliuose skirtinguose restoranuose per gyvenimą teko skanauti midijų – jau vien šiemet suskaičiavau apie 15, ir turiu pripažinti, kad šis padažas man paliko didžiausią įspūdį. O užsimiršęs, kiek visko prieš tai suvalgyta, aš sau leidau net duonelę mirkyti į padažą ir juo mėgautis. Daugelis restoranų, gamindami padažą, įsivaizduoja, kad klientui svarbi jo gausa, o ne skonis…
Desertų mums jau nereikėjo, bet kadangi restoranas jau pretendavo į aukščiausią įvertinimą, jų neparagauti būtų buvę nuodėmė.
Tad vėl arbatėlė ir pora desertų. Vienas iš jų buvo štrudelis su ledais, o kitas – dienos desertas.
Štrudelis su ledais – 6,50€
Dienos desertas – 5,90€
Džiugina jau tai, kad desertai gaminami vietoje, o ne bandoma šią patiekalų kategoriją užpildyti kokios geresnės kepyklėlės kepiniais. Tad desertai tik patvirtino, kad nusiteikimas vertinti šį restoraną 5/5 buvo teisingas.
O vakarienės metu sakinys po sakinio išsišnekėjus su padavėja paaiškėjo, kad mus aptarnavo savininko žmona, o pats savininkas dirba už baro. Tad jei ši mano apžvalga kiek pasitarnaus šio restoranėlio garsinimui Lietuvoje, aš būsiu labai laimingas. Nes smulkusis verslas, kuriame pirmose gretose darbuojasi patys savininkai, mane labai žavi. O gerą aurą restorane, kurią jiems pavyko sukurti, mes jautėme viso apsilankymo metu.
