„Draugų turėti yra gerai, o turėti draugus, kurie kaip ir tu dievina skanų maistą yra šimtą kartų geriau.”
Tai buvo ištrauka iš mano dienoraščio.
Tad po trumpos įžangos manau net neabejojate, kad šioje apžvalgoje be draugų ir jų rekomendacijos kur skaniai pavalgyti mes neapsiėjome.
Vieni tokie draugai – nespjaunantys į gerą maistą gyvena Tauragėje, tad kai vykstame pas juos į svečius savaitgaliui pirma ko prašau, kad jie man pasiūlytų kur papietauti jų gimtame mieste, o jau vėliau tinka ir vakarojimas su vyno taure jų namų terasoje.
Tai kad jie mus su Katiniene nusiveš į „Castle lounge” apie kuriuos rašiau prieš metus man buvo staigmena, nes jie puikiai žino, kad tam jog sugrįžčiau į vietą apie kurią ne per seniausiai rašiau kažkas turėtų ten kardinalaus nutikti.
Jei neklystu interjeras nepasikeitęs, net toje pačioje vietoje stovi pianinas, kurį pamačius man vis knieti juo paskambinti.
Iš mano žvilgsnio draugas be žodžių suprato, kad man reikalingas paaiškinimas, kodėl buvo pasirinkta būtent ši kavinė, bet taip kaip aš jam uždaviau klausimą vien žvilgsniu, taip jis atversdamas prieš mane ką tik padavėjos atverstą meniu, atsakydamas be žodžių tik savo žvilgsnį nukreipė į jame esantį turinį.
Ir po kelių sekundžių man pasidarė aiški šio pakartotino vizito priežastis.
Pasirodo „Castle lounge” pakeitė meniu.
Ir ne tik patys sugalvojo naujų patiekalų, o tam net iš didmiesčio atsigabeno vieną Lietuvos padangėje gerai žinomą virtuvės šefą – Tomą Ragauską.
Tokie eksperimentai su žinomų šefų sudarytais meniu jau senai paplitęs veiksmas Lietuvoje. Tik dažnai problema būna tame, kad garsiam šefui sudarius meniu, vėliau išvykus vietiniams virėjams pasąmonė pradeda siūlyti sukurtam meniu įvairias interpretacijas, ko pasekoje žinomų virėjų kurti receptai virsta valgyklos lygio patiekalais.
Tad nekantraudamas laukiau pirmųjų patiekalų, kurie turėjo tapti maisto kelionės „Castle lounge” kavinėje pradžia.
Karštas filmas – 16,00€
Pirmas patiekalas „Karštas filmas” spėju tokį pavadinimą gavo dėl kino salės, kuri glaudžiasi tame pačiame pastate.
Mintis šio patiekalo manu yra tokia – jei atlėksite į filmą ir neliks laiko prieš jį užkasti kavinėje, tai pasiėmę šį patiekalą galėsite valgyti jį kino salėje.
Ir svarbiausia šiame patiekale ne pavadinimas, o tai kad jam gaminant nebuvo naudojami jokie pusfabrikačiai. Tiek picų lazdelės, tiek sūrio rutuliukai, buvo ruošiami čia vietoje. Kaip ir kiti rinkinuko produktai.
Jautienos tartaras – 12,00€
Man jautienos tartare svarbu, kad jame dominuotų pačios jautienos skonis, o ne koks vyno actas būtų pasiėmęs sau visus laurus, o Katinienei atvirkščiai. Ji vis bijo tos žalios jautienos nors tu ką.
Šis tartaras nors ir buvo gardintas majonezu ir vasabiais jautienos poskonio paslėpti nesugebėjo, tad tartaru savo dideliam džiaugsmui mėgavausi vienas.
Matje silkių karpačio – 9,00€
Kas nežinot kas tokia Matje silkė informuoju – tai lyg karalienė tarp silkių. Trumpas aprašymas jos būtų toks – jauna, nesubrendusi riebi silkė.
O jei kaip šiuo atveju gerai paruoštas iš jos karpačio, tai ją valgydamas gali ir liežuvį nusikąsti.
Su draugu norėjome dar užsakyti vieną karpačio porciją, bet mūsų damos išvardinusios patiekalus, kurie mūsų dar laukia tą norą atidėjo kitam kartui.
Karamalizuotų kiaulienos šonkauliukų su baravykais ir avinžirniais sriuba – 6,00€
Tiems kas rašys komentaruose, jog už 6€ sriubos mažai, Katinienė yra paruošusi atsakymą, nes būtent ji šią sriubą valgė.
Atsakymas skambėtų pagal ją taip – jau geriau tiek skoniais daužančios gomurį sriubos, nei puodas skystos marmalynės už tą pačią kainą.
Gruzdinti žiediniai kopūstai – 12,00€
Draugo žmona norėjusi išbandyti užkandžiui kažko be mėsos, po gruzdintų žiedinių kopūstų porcijos pasakė jog jei panašius skanius patiekalus jai kas gamintų kasdien tai ji be problemų atsisakytų mėsos.
Paragavęs žiedinių kopūstų jos teiginiui, kad jie skanūs pritariau ir aš, bet mėsos atsisakyti neplanavau, nes ant mūsų stalo atkeliavo pagrindiniai patiekalai, o tarp jų mano pasirinkti šonkauliukai.
Ačiū Dievui kad porcijos vidutinio dydžio ir nevirsta per kraštus, tai bent šį kartą nesulauksiu komentarų – kur jums tiek telpa?
Sterko kepsnys – 17,00€
Iš pirmo žvilgsnio neišvaizdūs azijietiški raudonųjų kopūstų blyneliai buvo tai, kas kartu su kreminiu vėžiagyvių padažu sterkui suteikė daugiau poskonių. Tai šią žuvį ne tik kad papildė, bet ją net praturtino įdomesnėmis skonių gamomis.
Lėtai keptas kukurūzinis viščiukas – 15,00€
Vienintelė kas tą dieną pasakė, kad jai porcija per didelė tai draugo žmona, kuri valgė šį kukurūzinį viščiuką. Koks bebūtų viščiukas, bet jis visas viščiukas, o ne kažkuri jo dalis. Tai moteriai įveikti jį vienai, kai po apačia dar slepiasi bulvytės yra išties didelis iššūkis.
Jautienos sprandinės kepsnys – 17,00€
Po užkandžių, kiek pasipuškuodamas jautienos kepsnį vos įveikė mano draugas, bet dėl jo per didelio dydžio pretenzijų neišsakė.
Matyt bijojo mano akyse pasirodyti per skystas, nes jis puikiai matė kaip iš mano lėkštės dingsta kiaulienos šonkauliukų mėsa, lėkštėje palikdama tik kauliukus.
Kiaulienos šonkauliai – 14,00€
Jei mano draugas džiaugėsi gausiu glazūros sluoksniu ant jautienos kepsnio, aš atvirkščiai džiūgavau, kad man patiekti šonkauliai ta kepure nebuvo pasipuošę.
Nesakau, kad neskani jautienos glazūra gaminta iš vyno ir barbekiu padažo, bet to gėrio aš jau esu tiek ant kepamų namie įvairiausių kepsnių ir šonkaulių pritepęs, kad kartais norisi jog šonkauliai tik blizgėtų nuo apskrudimo.
Desertų mes jau būtume neužsakę, jei ne padavėja, kurios pavalgę paprašėme sąskaitos.
– Ar nepaskanausite mūsų vietoje gaminamų desertų?
Nors ir nesu didelis desertų mėgėjas, bet ta frazė – vietoje gamintų, man lyg iššūkis verčiantis įvertinti maitinimo įstaigos dar ir konditerinius gebėjimus.
Obuolių pyragas – 6,00€
Obuolių pyragas savo išvaizda priminė čeburėką, kuris išsipuošęs atvyko pirmą kartą į miestelio šokius.
Nesaldus obuolių pyragas saldesnių ledų padedamas manau suviliotų bet kurią desertams neabejingą mergelę tuose šokiuose.
Biskvitas su svarainiais – 6,00€
O biskvitas su svarainiais mane numetė į vaikystę, kai tėvai mane versdavo nuo rankas draskančių svarainių krūmų rinkti žalsvus kamuoliukus, iš kurių vėliau mama gamindavo labai skanią svarainių uogienę.
Atrodo kas čia biskvitas, gardintas svarainiais, o aš vos neapsiverkiau…
Reziumuoju. Džiugu sugrįžti į maitinimo įstaigą po metų, ir atrasti ne tik kad nesuprastėjusią patiekalų kokybę, bet ir naują meniu.
Dar vienas aukštas vertinimas 5/5 keliauja Tauragėje įsikūrusiai kavinei „Castle lounge”. Kol kas tai geriausia ką radau Tauragės mieste ir aplink jį.
Džiugu, kad mieste yra tokių vietų, kaip „Castle lounge”, kuri keičia vietinių žmonių suvokimą apie tai kas yra geras maistas, ir plečia jų gurmaninių potyrių ribas.
