Ar kada susimąstėte, kodėl mes kažkam, kuo nusivylėme, suteikiame antrą šansą? Nes mes katalikai, ir gavę per vieną skruostą, atsukame kitą.
Dažnai susimąstau, kad kokiame restorane vieno apsilankymo metu patirti prasti įspūdžiai galėjo būti tik tos dienos klaida. Noras reabilituoti išpeiktą maitinimo įstaigą dažnai ima viršų, ir aš, suteikdamas jai antrą šansą, grįžtu dar kartą paragauti jos patiekalų.
Panašiam antram šansui mane įkalbėjo Katinienė. Apie restoraną „Paslėpti receptai“ rašiau prieš trejus metus, ir tada jį įvertinau 2/5.
Tad vėl PC „Mega“, vėl tradicinis Katinienės reidas per moteriškų drabužių parduotuves. Ir kai misija „nusipirk kažką naujo“ įvykdyta, ramia širdimi einame pietauti į jau anksčiau minėtą restoraną.
Pirmą gerą įspūdį padarė meniu – jis ženkliai sumažėjęs. Jei pirmojo apsilankymo metu meniu labiau priminė storą maldaknygę dievinančiam makaronus, tai šį kartą ji leido tikėtis, kad maistas gali būti geresnės kokybės. Koncentruojantis į siaurą patiekalų kiekį, klientams galima patiekti ne tik gerai pagamintus patiekalus, bet ir iš šviežesnių produktų.
Bet rožiniai akiniai nukrito ant stalo paragavus vos kelių šaukštų sriubos.
skrebučiai prie sriubos
Pievagrybių sriuba – 3,80€
Grybų sriuba buvo puikus nevykusios versijos pavyzdys, kai pagyvinti grybų skonį virėjai bando grybų esencijomis. Grybų skonis buvo toks intensyvus, kad labiau priminė pigius automobilio kvepalus, daugelio automobiliuose kabinamus po priekiniu veidrodėliu, nei virtus grybus.
Pomidorų sriuba – 3,80€
Kaip sako – jei nemoki išvirti vienos sriubos, nesigaus ir kita. Taip nutiko ir su pomidorų sriuba. Aš nekalbu apie papildomas daržoves sriuboje, bet jei nejaučiu nieko, išskyrus rūgščius trintus pomidorus, tai jau ne sriuba, o trinti pomidorai. Taigi galima šią sriubą gardinti čiobreliais, raudonėliais ar rozmarinais. Ir iškart bus kitoks skonis. O dabar pašildyta rūgšti pomidorų tyrė…
Katinienės nuotaika po sriubų ženkliai sugedo, ir vienintelis, kas ją guodė, – tai nusipirktos kelios naujos suknelės. O jos pasiūlymas atsisakyti pagrindinių patiekalų ir važiuoti namo nuskambėjo vos padavėjai įžengus į salę su pagrindiniais patiekalais. Kaip supratau vėliau, ta frazė nuskambėjo pavėluotai…
Lašišos kepsnys – 15,50€
Paklausite, iš kur supratau, kad tai mūsų užsakymas? Žuvies kvapas buvo toks stiprus, kad užuodėme iš tolo ne tik mes, bet ir klientai prie gretimų stalelių – jie net atsisuko pažiūrėti, ką čia tokio atnešė ir ko greičiausiai užsisakyti nereiktų.
Esu šimtus kartų kepęs lašišą, dar daugiau kartų esu ją valgęs paruoštą restoranuose. Bet tokio stipraus žuvies kvapo dar neteko niekad pajust. Akivaizdžiai perkepta lašiša gulėjo ant aliejuje pramirkusių smidrų, kuriuos greičiausiai specialiai mirkė aliejuje tik tam, kad paslėptų jų senatvinį susiraukšlėjimą. Tiesa, prie lašišos buvo patiektas ir salotų mišinys, kuris atrodė taip, kad pasitikėjimo irgi nekėlė.
Ir visas šis kvepiantis „šedevras“ kainuoja 15,50€.
Kada ši lašiša atsidūrė restorano šaldiklyje, aš galiu tik spėlioti, bet jei reiktų lažintis, statyčiau už tai, kad tai įvyko 2021 metais prieš Kalėdas. Tik taip galėčiau pateisinti tokį jos kvapą.
Meksik. su wok vištiena – 5,50€
Kol aš bandžiau susivokti, ką man patiekė, visai pamiršau Katinienę. O ji, šoko pagauta, sustingusi žiūrėjo į jai patiektą makaronų su vištiena patiekalą. Man asmeniškai šis patiekalas priminė labiau angliškus pusryčius, nei „wok“ azijietiškus makaronus su vištiena. Skirtumas tik tas, kad nedominavo raudonosios pupelės, jų buvo įdėta saikingai.
Susidarė jausmas, kad kūręs šį meniu norėjo klientui įtikti įvairove lėkštėje, o ne produktų suderinamumu. Jei tikslas buvo nokautuoti klientą vos pamačius šį patiekalą, tai sveikinu – jums pavyko. O dėl skonio – tai mokykloje per maisto gaminimo pamokas pagamindavome daug skanesnį ir ne tokį sprangų maistą.
Reziumuoju. Restorane būdamas galvojau, kad paliksiu „Paslėptiems receptams“ tą patį varganą 2/5. Bet sugrįžęs namo pajutau tai, ko net priešui nelinkėčiau: teko pusę paros praleisti tualete. Tuomet supratau, kad jie verti tik vargano 1/5. Mano abejonės dėl lašišos pasiteisino. Kvapas, gąsdinęs klientus prie aplinkinių stalelių, buvo lyg įspėjimas, kad prie lašišos geriau nesiliesti ir net neragauti.
Tai dabar, brangūs krikščionys ir ne tik, parašykit, ar verta atsukti kitą skruostą ir suteikti antrą šansą, ar visgi vieną kartą nusivylus, geriau į tą pačią vietą nebesugrįžti?
