Visiškai nenorėjau eiti ten, kur atsidūriau. Itališkame restoranėlyje „Piano piano“ jau esu buvęs, ir ne kartą. Kadangi retai būnu Vilniuje, norėjosi išbandyti kažką naujo, dar nebandyto.
Didelei mūsų nuostabai, daugelis restoranų, į kuriuos bandėme patekti, buvo uždaryti. Suprasčiau – pirmomis savaitės dienomis daugelis nedirba ir atsidaro tik artėjant savaitgaliui, bet kad ketvirtadienį Vilniuje „pabučiuosime“ keturių restoranų užrakintas duris ir ieškosime kito, buvo staigmena.
Pasijutau lyg koks revizorius iš garsios Nikolajaus Gogolio pjesės, apie kurio vizitą į sostinę sužinoję Vilniaus restoranai suskubo užsklęsti duris.
Dėl kokios priežasties nesinorėjo užsukti į „Piano piano“ dar kartą, papasakosiu teksto pabaigoje, tegu tai bus mažytė intrigėlė.
„Piano piano“ restorane interjeras toks, kad pasijunti lyg namuose, vyrauja šilta atmosfera. Jos nesugadina net ir užrašas, kad užėjus reikia laukti padavėjo, kuris pasodins prie stalelio.
Ilgai laukti nereikėjo – pamačiau iš tolo parbėgantį padavėją. Pirmasis įspūdis – nedrąsus mokyklą vos baigęs vaikis. Bet vos pasisveikinus tapo aišku, kad jau nebe mokinukas, ir su humoro jausmu viskas gerai, tad pamaniau, bus įdomu.
Meniu čia toks platus, kad jį vartant pagalvojau, jog jį kūrusiam buvo duota užduotis surašyti viską, kuo gali pasigirti itališka virtuvė arba bent pabandyti surašyti viską. Austrės, sraigės, midijos, brusketos, picos, makaronai, dešimtys kitų karštų patiekalų, begalės desertų. Net penkių rūšių sriubos.
Didelis pasirinkimas gal ką ir džiugina, bet mane jis labiau apipila klausimais. Kaip reikia išlaikyti tokį didelį meniu, kas kiek dienų verdamos sriubos ir koks srautas turi būti klientų, kad šaldytuvuose negestų produktai.
Norėdamas kiek sudėlioti mintis pamaniau, kad kol plausiu rankas, gal gims kokia idėja, kokių patiekalų norėčiau paskanauti. O nuėjęs radau tai, ką rasdavau kaskart čia užsukęs. Nešvarius tualetus, tik šį kartą kažkas buvo išnešęs net ir tualeto dangtį. Pamatęs klozetą be dangčio prisiminiau rusų kareivius, bet pamaniau, kad jei tai būtų jų darbas, tai nebūtų likę ir paties klozeto, tad, spėju, bus pasidarbavę vietiniai. Jei trumpai – tokių apleistų tualetų neberasime net autobusų ar geležinkelių stotyse.
Tad jei ne keli pirmi nelaimingi bandymai patekti į kitus restoranus, būčiau įkalbėjęs Katinienę kilti ir ieškoti kitos vietos. Bet nei Katinienės nebesinorėjo tampyti po Vilnių ieškant veikiančio restorano, nei liūdinti besišypsančio padavėjo, stovinčio prie mūsų stalelio ir laukiančio, ką gi aš išsirinksiu.
Tad apsiribojome minimaliu užsakymu. Kamembero sūriui neabejinga Katinienė jį užsisakiusi gavo klasikinę jo versiją, kuri puikiai tiko prie putojančio kokteilio.
Keptas camembert – 9,30€
Matydamas Katinienę, valgančią šį derinį, aš visuomet stebiuosi moterų skonių suderinamumu. Kememberas, kumpis, kedro riešutai ir viso to karūna – figų džemas. Bet Katinienei tokie deriniai labai patinka. Tad lieka tik dar kartą pakartoti amžiną tiesą – vyrai moterų nesupras.
Bulvių traškučiai – 4,00€
Baigdamas paskutinius bulvių traškučius aš stebėjau prieš mane padėtą picą. Ne aš vienas fotografuoju restoranuose, bet kartais toks mano elgesys patraukia personalo dėmesį, ir tai juos tarsi pakeičia. Atrodo, ir iki to negalėjai skųstis aptarnavimu, bet keli pasiblaškymai aplink stalą darant nuotraukas – ir jau jauti, kaip viskas keičiasi.
Pica Bolognese – 9,60€
Iškalbus padavėjas daugiau pliurpti ir juokinti nepradėjo, bet žvelgdamas į plonapadę picą, kuri buvo taip gausiai nukrauta ingredientais, kad pirma, ką pagalvojau ją fotografuodamas, jog aš – užsakytas fotografas, ruošiantis šio restorano patiekalų nuotraukas jų naujam meniu. O kai darai nuotraukas meniu, norisi pridėti visko daug, kad ir gražiau žiūrėtųsi, ir svečiai greičiau susigundytų užsisakyti.
Gal tie mano spėjimai ir klaidingi, gal čia visiems taip apkraunami picų padai. Bet proporcijos ne tik turi būti – jos privalo būti. Kitu atveju restorano svečias, panašiai kaip ir aš, negalės gabaliuko picos paimti į ranką ir valgyti, nes vidurinė picos tešlos dalis bus permirkusi nuo ingredientų ir susiliejusi į vientisą masę. Tad picą buvo galima valgyti tik naudojantis stalo įrankiais.
Žvelgdamas į ploną picos padą prisiminiau, kaip su gerai išgaląstais peiliais plonomis juostelėmis pjaustydavome storas dešras, panašias į itališką Mortadella dešrą.
Juokais sakydavome, jog turi būti tokio plonumo, kad padėjus ant laikraščio, galima būtų perskaityti, kas po ja parašyta. Negalėčiau teigti, kad „Piano piano“ picų kepėjo baisiai plonai iškočiotą picos padą prieš kepant padėjus ant laikraščio pavyktų ką po juo įskaityti, bet ant Brailio raštu parašyto lapo padėjus, galėčiau lažintis – braukiant pirštais pavyktų tekstą perskaityti be didesnių pastangų.
Tad nesiplečiant – su picos ingredientų proporcijomis kiek persistengta. Ir jei nesikabinėti prie picos sutižimo, galiu konstatuoti, kad ji buvo visai skani.
Reziumuoju. Išties jaukus restoranėlis, geras aptarnavimas, didelis pasirinkimas, ir jei neieškote kokių gilesnių poskonių, liksite patenkinti čia pavalgę. Minusas – ir didelis – tai tualeto patalpa. Ir jei tai būtų pirmas kartas, aš to nesureikšminčiau. Bet restorane, kuris meniu turi net austres, turėti kaimo lauko „švarumo“ lygio tualetą – apgailėtina.
Vertinu 3/5 ir tikiuosi, kad į mano pastabas bus atsižvelgta, nes restoranas yra Lietuvos sostinėje, ir tik to betrūko, kad užsieniečiai jūsų tualete pradėtų darytis asmenukes ir kelti į socialinius tinklus su panašiais prierašais: „Vilnių užpuolė rusai, ir jau kaip Ukrainoje pradeda vogti tualetų įrangą.“
