Trumpa ištrauka iš Riebaus katino dienoraščio, arba savaitgalio įspūdžiai iš kelionės į pajūrį.
Penktadienis.
Pajudėjęs iš Kauno Klaipėdos link negaliu patikėti, jog mane vieną, ir dar pavasarį, išleido savaitgaliui į pajūrį… Nežinau, ar patikėjo Katinienė, bet išvykau į Klaipėdą „reikalų tvarkyti“. Brangus dienorašti, tik tu vienas žinai, kokių reikalų gali turėti katinas savaitgalį, ir dar tokiu metų laiku…
Kad kelyje nepraalktume, su broliu stabtelime Kaune papildyti asmeninių kuro atsargų. Nesinorėjo pasišiukšlinti prieš brolį ir užsukti papietauti į mano nepatikrintą restoraną. Tad pasiūlau užsukti į „Piatto Pizza & Grill“, apie kurį rašiau prieš metus. Tada įvertinau 5/5. Ir tikrai – restoranas apgynė Kauno vardą svečio akyse. Nors iš pradžių brolis norėjo kokio kepsnio, mano įkalbėtas rinktis picą nepasigailėjo.
Šeštadienis.
Šį kartą su didesne kompanija pasileidome pietų, į man jau žinomą barą Klaipėdoje – „Pica pub“, bet apie jį lyg ir nebuvau rašęs. Pietų meniu padiktavo pats pavadinimas. Visi kaip susitarę užsisakėme picas. Vienintelis tarp mūsų buvęs veganas užsisakė salotas be fetos sūrio, be aliejaus ir be graiko. Tiesa, norint užkąsti, tokios receptūros salotų reikėtų dviejų porcijų. Kaip supratot, aprašymo jų nebus, nes be graiko tos salotos tik smulkintos daržovės…
Na, o apie picas turiu ką parašyti. Kadangi picos toks patiekalas, kurios patiekiamos jau suraikytos, jomis galima drąsiai dalintis. Tai ne kepsnys, kurio neatsipjausi iš kaimyno lėkštės. Tad mintis užsisakyti skirtingas picas ir jomis dalintis pasiteisino. Vienintelė pica su lašiša visus gąsdino ne tik išvaizda, bet nuliūdino ir skoniu. Mėgstame mes, Katinai, žuvį, ir net labai, bet va picą su lašiša mes įvardinome kaip tos dienos nesusipratimą.
Vakare „reikalai“ mus nubloškė į „Irish Nesė pub“. „Nesės pramogų banko“ pirmajame aukšte įsikūrusiame bare paskutinįsyk lankiausi seniai, dar prieš renovaciją. Nežinau, ar dabar čia vakarais dar šokama, bet prisiminiau tuos laikus, kai būdamas jaunas ir gražus straksėjau lazerių šviesoje skambant trankiai šokių muzikai.
Tais laikais užsisakyti maisto šioje salėje išvis nebuvo galima, užsimanius pavalgyti tekdavo kilti į antrą aukštą, bet dabar čia viskas kitaip. Daugelis šią vietą man girdami visų pirma mini maistą, tik po to alų. Trumpindamas savo tos dienos įspūdžius pasakysiu, jog maistas mane nuliūdino. Vertinti negaliu, nes tąkart užsakėme tik rinkinį prie alaus ir vieną mėsainį. Rinkinys kainavo 10 eurų, bet atrodė silpnai.
Nežinau, kaip reikia kepti kalmarų žiedus, kad akivaizdžiai skirtųsi jų spalva. Gal vienas kiek pavėlavo su kitais žiedais patekti į gruzdintuvę? Ar virėjas, žvelgdamas į besivartančius žiedus burbuliuojančiame aliejuje pamanė, jog bus mažokai ir įmetė dar vieną žiedą? Nors ką gali išspausti iš pusfabrikačių?
Kepta duona be česnako. Mes juk ne vampyrai ir mūsų nereikia saugoti nuo česnako.
Ir nors brolis gyrė mėsainį, man už tokią kainą jis pasirodė skurdokas.
Sekmadienis.
Diena, kai daugelis iš ryto pabudę kažkodėl svajoja apie raugintų kopūstų sriubą… Tad ir mes jau 11 ryto lėkėm ankstyvų pietų į Palangą. Nors pajūryje daugybė užeigų savo meniu turi tą stebuklingą sriubą, mes kažkodėl pietums pasirinkome restoraną „Vandenis“.
Skaudžiausia buvo, kad mums vienu metu net keli padavėjai atnešė pagrindinius patiekalus, bet pamiršo mūsų kelionės tikslą – raugintų kopūstų sriubą. Tą dieną mus aptarnavusi mergaitė pripažino, kad dėl kažkokių mistinių aplinkybių dalis užsakymo išgaravo. Liūdesį teko malšinti antraisiais patiekalais.
Blynelius valgė vaikai. Iš to, kaip greitai ir nesišnekėdami jie mojavo šakutėmis, supratau, kad blyneliai labai skanūs.
Prie šašlyko garnyrui buvo patiekta tik daržovių, bulves ar ryžius reikia užsisakyti atskirai. To nepadaręs brolis, mano manymu, gavo skurdoką lėkštės turinį, bet skonis buvo geras.
Norėdamas aprašyti, kokia nuostabi buvo karka, jai turėčiau skirti atskirą apžvalgą. Nes parašyti, kad sultinga kiauliena krito nuo kaulo ir nereikėjo jokių krienų, būtų maža. Net pamiršau, kad dėl padavėjos klaidos negavau sriubos, dėl kurios atvykome į Palangą, nors praeidama padavėja vis atsiprašinėjo.
Galutinį tašką padėjo restorano administratorius, atėjęs asmeniškai atsiprašyti už nesusipratimą su raugintų kopūstų sriuba.
Pritariu jam, kad vasaros pradžioje padavėjai dažnai tėra lyg neapsiplunksnavę paukštukai, ką tik iškritę iš tėvų lizdo. O vasaros pabaigoje jie virš stalų sklando lyg sakalai.
Klaidai užglaistyti mums buvo pasiūlyta paskanauti desertų. Šis pasiūlymas labai nudžiugino brolio vaikus.
Smagu, kai tik pradedančius skraidyti prižiūri profesionalas. Pagarba tą dieną dirbusiam administratoriui, kuris ne tik užglaistė padavėjos klaidą, bet ir privertė mane dar ilgai visiems minėti „Vandenį“ kaip pavyzdį, kaip restorano darbuotojams reikėtų reaguoti į panašias situacijas.
Dabar manau tu, mielas dienorašti, supratai, kodėl vyrams kartais gerai savaitgalį praleisti vieniems. Tos moterų dietos tikrai neleistų per keletą dienų patirti tiek skanių įspūdžių.
