Helovinas – šventė, kurios aš nešvenčiu, bet visada jai būnu pasiruošęs. Pasiruošimas slypi ne kostiumo siuvime, o saldainių atsargų pasipildyme. Kadangi kaimynystėje gyvenantys vaikai, Helovino dieną apsirengę bauginančiais kostiumais ir išsipaišę veidus įgauna drąsos, ir neapsiriboja intensyviu nenutrūkstamu skambinimu į duris – kartais ir kumštukais pastuksena – tai saldainių reikia turėti nemažai. Nes atsakydamas į frazę „Pokštas ar saldainis“ aš mieliau dalinu saldainius, nes užtektinai prisipokštauju rašydamas apžvalgas.
Daugelis, manau, šiemet pastebėjot kaip niekad didelį bažnyčios tarnų suaktyvėjimą šios šventės metu. Ne, jie po namus su krepšeliais nevaikščiojo ir saldainių nerinko. Prisirenka jie bažnyčioje, ir ne saldainių… Jų aktyvumas buvo nukreiptas prieš pačią šventės idėją. Šventę sulygino su šetono garbinimu, o šventinius vaikų vaikščiojimus prilygino žmonių bauginimui. Suprask, kokį senolį, atidariusį duris ir pamačiusi raganos kostiumu apsirengusią mergaitę, gali ištikti širdies priepuolis.
Manau, kad senoliai širdies priepuolius dabar gauna kas mėnesį pažvelgę į naują sąskaitą už elektrą, o kai gaus pirmą sąskaitą už šildymą, tai į duris pasibels ne Helovino personažai, o iškviesti medikai.
Tad gal ta šventė ir primestinė mums, atkeliavusi iš Amerikos, bet man ji graži, ir bent kiek praskaidrinanti kelias lėtai slenkančio rudens dienas.
Apie Heloviną pradėjau ne veltui, nes vienas iš mano mėgstamų restoranėlių – Ramučiuose esantis „DU“ – šiai šventei gražiai papuošė ne tik terasą, bet ir išpuošė restorano vidų.
Gal kažką tokie papuošimai ir gąsdina, bet mano akimis žiūrint šis grožis persmelktas mažomis mistikos detalėmis.
Šis restoranas yra vienas iš tų, kuriuos įvertinau aukštu 5/5 balu. Tai net patvirtina ant durų priklijuotas lipdukas, kurį palikau savo paskutinio apsilankymo metu.
Dėl šio lipduko mes čia ir užsukome. Nes prabėgus keliems metams įdomu, ar keitėsi maisto ir aptarnavimo kokybė.
Madinga dabar vadintis šeimos restoranu. Dešimtys restoranų priskiria sau tokį statusą dėl to, kad jame darbuojasi ir savininkai.
Aš asmeniškai šeimos restoranais vadinu tuos, į kuriuos užsukęs ir prisėdęs aš pasijuntu lyg namie.
O restorane „DU“ būtent toks jausmas ir užplūsta. Tam puikiai pasitarnauja jauki aplinka, draugiškas aptarnavimas.
Naminis vištienos sultinys su čeburekais – 5,00€
O naminis vištienos sultinys su čeburekais tą jausmą tik sustiprino.
Varškėtukai – 5,50€
Varškėtukai ne tik džiugino akį patiekimu lėkštėje, bet nenusileido ir skoniu. Tėveliai, jeigu jūsų vaikas atsisako valgyti varškę, norėdami prie jos pripratinti, vežkit į šį restoraną. Garantuoju – po lėkštės šių „pampuškėlių“ vaikas įgaus meilę ne tik patiekalams iš varškės, bet ir pačiai varškei.
Gruzdinta vištiena – 5,50€
Na, bet jei meilė varškei visgi negims, tai valgyti gruzdintas bulvytes su vištienos juostelėmis mažylio tikrai įkalbinėti nereikės. Bent mažieji katinai, nesiskundžiantys apetitu, neišbrokavo nė vieno patiekalo.
Šonkauliukai – 11,00€
Jei šonkauliams pretenzijų aš neturėjau – gal tik glazūros sluoksnis mano akiai buvo per storas, bet tai skoniui nepakenkė ir šonkaulius aš sušveičiau visus.
Burgeris su vištiena – 7,50€
Bet štai Katinienė, užsisakiusi mėsainį su vištiena, liūdnai atsiliepė apie padažą. Jos nuomone, jis per skystas, tiesiog labai silpna majonezo versija.
Tad norėdamas pataisyti jai nuotaiką, kurią numušė vos ne per alkūnes varvėjęs baltas padažas, aš užsakiau ne vieną, o net du desertus.
Aš asmeniškai sotus buvau po poros čeburekų ir šonkaulių, tad tik stebėjau tą džiugesio akimirką, kuri užplūsta visas moteris, prieš akis pamačiusias desertus.
Mums, vyrams, desertą dažniausiai atstoja silkė su karštomis bulvėmis, bet moterims panašios mūsų fantazijos nepatiktų.
Egzotinė Pavlova – 6,50€
Dar būnant restorane paklausta, kuris iš desertų skanesnis, Katinienė pasakė, jog „Pavlova“ patiko labiau nei obuolių pyragas, bet po geros valandos visgi suabejojo sakydama: gal labiau patiko obuolių pyragas, tiesiog sunku išsirinkti, abu skanūs.
Obuolių pyragas – 5,50€
Tad jei kada vėl užsuksime į šį restoraną, užteks net neklausus vėl užsakyti abu desertus. Aišku, jei jų dar bus meniu.
Reziumuoju. Džiugu, kad prabėgus keliems metams niekas šiame restorane nepasikeitė. Jauki aplinka, puikus aptarnavimas ir, neskaitant kelių klaidelių, skanus maistas. Gal šį kartą užsakyti patiekalai neatskleidė daugiau tų spalvų, kuriomis jie mus džiugino apsilankius pirmą kartą, ant kaimyninių stalų svečiams nešami patiekalai turėjo tą spalvų paletę, kuri būdinga šio restorano virtuvei.
Kadangi išeidamas lipduko su puikiu vertinimu nenuplėšiau, tai lieka tik konstatuoti faktą – antras 5/5 atitenka restoranui „DU“.
Centrinė g. 21b, Ramučiai, Lietuva
