O tu buvai restorane „Roko virtuvė“? Matei, kad Rokas naują restoraną atsidarė? O matei, kokios garsenybės pas jį į atidarymus renkasi?
Per pastaruosius porą metų tokių ir panašių paklausimų susilaukiau, spėju, ne aš vienas, tad neapsikentęs panašaus „teroro“, vieną dieną susiruošiau nuvykti ir pats išbandyti tą Lietuvos gastronomijos stebuklą.
Kad neišsiskirtume iš ten besilankančių svečių, apsirėdėme kaip į Prezidento inauguraciją. Aišku, fotografams prie sienelės neplanavome pozuoti, bet norėjosi pajusti restorano dvasią ne tik žvelgiant į interjerą ar skanaujant maistą, bet ir įsilieti į gastronomijos šventę prašmatniais apdarais.
Tad pradėkime nuo restorano ir terasos erdvių. Nors saulutė ir kvietė pietums pasirinkti lauko terasos staliuką, vaizdas į mūrinę sieną nedžiugino, tad pasirinkome stalelį restorano viduje.
Nežinau, kodėl, bet žvelgdamas į restorano apipavidalinimą, pirma, apie ką pagalvojau – tai apie Nataliją Bunkę. Plastikinių gėlių kompozicijos – jos silpnybė…
Prisėdome prie stalelio, ant kurio, lyginant su kitais keturviečiais staleliais, trūko trijų taurių. Kadangi padavėja mus patikino, jog prie šio stalelio, prie kurio greičiausiai ką tik pietavo trise, galime sėsti, supratau, kad dėmės ant baltos staltiesės čia yra norma, ir tai mažyčiai kavos ar padažo lašeliai, o ne praskrendančių musių darbas.
Tikėjausi, kad trūkstamas taures padavėja atneš mums prisėdus.
Gerai, kad turiu gerą nuojautą ir žinau, kada kokius klausimus užduoti. Tad meniu palikusios ir jau nugarą mums atsukusios padavėjos paklausiau – gal ko iš meniu patiekalų nėra?
O taip, – nė kiek nesutrikusi atsakė padavėja, – nėra jokių sriubų, sūrio kepsnio, nes darbo dienomis nedirbome, atsidarėme tik šiandien, penktadienį, savaitgaliui.
Tai kaip čia man dabar suprasti jos atsakymą? 16:00, o dar neišvirta nė viena sriuba? Ar čia, suprask, sriubas verda visai savaitei, ir tik pirmadienį? Priminkite bent vieną restoraną Lietuvoje, kuris dirbtų, ir neturėtų jokios sriubos? Aš asmeniškai tokiame lankausi pirmą kartą.
Kadangi sekėjai ir pažįstami bombardavo mane klausimais, kada gi aš užeisiu į šį restoraną, ir dėl to net kostiumą išsilyginau, tai nusprendžiau dėl sriubų nesitraukti – degustuoti kitus patiekalus.
Tad sau užsisakiau mėsainį su jautiena, o Katinienei – salotas su mangu ir įdarytą vištienos kepsnį.
Užsisakyti ko nors daugiau neleido pati padavėja, sakydama, kad mėsainis labai didelis, ir jei po jo dar kažko norėsiu, tai tuomet ir užsisakysiu.
Atnešusi stalo vandenį, padavėja pasišalino net neatidariusi grafino. Pirma, kas šovė į galvą – nuėjo atnešti antros taurės, nes maniau, susiprato, jog jei ir gersime su Katiniene iš vienos taurės, tai tik namie žvakių šviesoje. Bet suklydau – pamatęs gretimoje salėje purenamas staltieses, supratau, kad apie tai ji net nesusimąstė.
Tad teko kviestis padavėją ir didelei jos nuostabai pranešti, kad ant mūsų stalo – tik viena taurė, o mes – dviese. O kad žvakė neuždegta, tai jau net nebesakiau žmogui, kuris nesugeba suskaičiuoti taurių ant stalo.
Stalo vanduo nuo kitų patiekiamų Lietuvos restoranuose skyrėsi tik tuo, kad indas, į kurį jis buvo supiltas, greičiausiai plaunamas Rąžės upelyje. Kitaip negaliu paaiškinti, kodėl toks taukuotas jo kakliukas.
O sprendžiant iš gelsvos vandens spalvos, spėju, kad jis buvo supilstytas prieš savaitę ir laukė mūsų stovėdamas šaldytuve. Kitaip paaiškinti, kaip vanduo nuo vienos apelsino skiltelės per kelias valandas galėjo taip pakeisti spalvą, negaliu.
Kai padavėja atnešė salotas ir mėsainį, aš kelias minutes tarsi užhipnotizuotas žiūrėjau į salotų kompoziciją žuviai skirtoje lėkštėje. Kompozicija priminė dvejetą gavusio pirmoko bandymą įtikti mamai.
Mango salotos su vytintu serano kumpui – 7,50€
Bet jei neklystu, mes sėdime viename iš „kiečiausių“ kurorto restorane, o ne kur Rietavo turguje prie kebabų kioskelio su saulėgrąžų pakeliu rankose.
Sutrikęs net pagalvojau, gal mangą ar Serano kumpį priskyrė prie žuvies produktų. Taip man nedavė ramybės salotų patiekimas.
Nors vėliau, kai Katinienė, nurinkusi keletą mango ir kumpio fragmentų, po salotų lapais bandė dar ką nors atrasti, aš supratau, kad ta lėkštė – ne pats blogiausias dalykas, nutikęs šioms salotoms. Jei padažo ir buvo, tai jis matyt bus išgaravęs nešant salotas, nes lėkštėje neužtikome net jo likučių.
Mėsainis su jautienos maltinuku – 8,5€
O dabar apie įdomiausią vietą – mėsainį. Aš nesikabinėsiu prie bandelės, manau, pakaks aptarti mėsą. Nes jei paliesiu bandelę ir kitus mėsainio ingredientus, tai bus lyg mėsainiais vykdomo genocido prieš žmoniją aprašymas.
Niekad nesiskundžiau savo skonio receptoriais, bet atkandęs pirmąjį kąsnį, aš jį iškart išspjoviau į servetėlę. O sulaukęs Katinienės klausimo, kas negerai, aš vėl suabejojau savimi.
Rūgštus mėsos skonis, prastas kvapas, kurio net padažas nesugebėjo paslėpti – pakankami ženklai mesti mėsainį į šoną. Negalėdamas patikėti, kad visų giriamame restorane galiu gauti pašvinkusios mėsos, aš paprašiau ir Katinienės, kad ji paragautų.
Matot, ką sugeba reklama, nuolat bumbsinti per žiniasklaidos priemones. Aš suabejojau savo gabumais ir priverčiau mylimąją paskanauti sugedusio produkto.
Sulaukęs Katinienės pritarimo, išėjau į lauką ir nutraukiau padavėjos pašnekesius telefonu, jai sakydamas: jei nesutrukdysiu ir jums būtų nesunku, gal galėtumėt nunešti mėsainį į virtuvę ir pasakyti, kad mėsa pašvinkusi.
Padavėjos veide neišvydau jokios nuostabos ar sutrikimo. Toks jausmas, kad skundai apie pašvinkusią mėsą – kasdienybė.
Buvo ir juokinga, ir graudu, kai grįžusi iš virtuvės padavėja mums pranešė, kad virtuvei perduota. Ir pasišalino.
Jūs rimtai? Kur atsiprašymas? Kur siūlymai, kaip spręsti šią situaciją? Nieko. Sumurmleno kažką ir nulindo už baro.
Stebėdamas, kaip Katinienė tebevarto kalną salotų, ieškodama kažko, aš supratau, kad man įspūdžių šiai dienai per akis. Tad pranešiau padavėjai, kad atneštų sąskaitą už salotas, ir mes kilsime.
Tačiau ji ir toliau demonstravo visišką neprofesionalumą, paklausdama, ką daryti su vištienos kepsniu. Šį klausimą ji galėjo suformuluoti kitaip – o gal pabandykite vištienos kepsnį, gal jis reabilituos virtuvę.
Į tai aš jai atsakiau klausimu: ar jūs rizikuotumėt valgyti kitus patiekalus, ką tik paskanavusi pašvinkusios jautienos?
Man asmeniškai apetitas dingo visai dienai.
Liūdna ir graudu, kai Lietuvoje sukuriamos butaforinės muilo burbulų lygio pasakos apie super duper virtuvės šefus. Nors iš kitos pusės, geriau pasigilinus ir pasižiūrėjus į tas garsenybes, kurios „tusinasi“ per „Roko virtuvės“ restoranų atidarymus, tai tarp jų ne tik nė vieno virtuvės šefo, bet ir žmogaus, galinčio paaiškinti restorano stalo serviravimo ypatumus.
Ta žmonių grupelė tik tai ir daro, kad eina per panašius renginius ne norėdami atrasti kažką naujo ar išsakyti nuomonę apie gaminamą maistą, bet tam, kad pademonstruotų naują suknelę, batus, priaugintus plaukus ar pripūstas lūpas.
Tad paaiškinu jums visiems: daugiau manęs nebesudominsit tuštybių mugių dalyvių lankomais restoranais.
Bet sugrįžkime prie valgyklos „Roko virtuvė“. Te atleidžia man valgyklos, bet žemesnio maitinimo
įstaigos statuso nesugalvoju. Net gedulingų pietų namai nenusipelno tokio statuso.
Tad valgyklą „Roko virtuvė“ vertinu 0/5. Manau, kad atėjo metas nustoti pritraukinėti nulius iki vieneto. Net Salantų „Pakalnutė“ geriau – ten per du vizitus pašvinkusio maisto man nebuvo patiekę, o juos įvertinau 1/5.
Rokai, esi panašių metų, kaip ir mano sūnus, tad į tave kreipiuosi kaip tėvas į sūnų. Nežinau, kas tave nulipdė ir įteigė tau, kad esi virtuvės šefas, ir man tai neįdomu – man labiau norisi pasakyti, kad tie, kurie kuruoja tavo personažo projektą ir nori jį toliau vystyti, privalo pasamdyti virtuvės šefą. Būtų kaip su tais dainininkais, kai stovėtum scenoje ir žiopčiotum, o užkulisiuose koks Merūnas dainuotų. Na, o tu susirinktum gėles ir aplodismentus.
Nes sprendžiant iš mango ir Serano kumpio salotų, suvokimo, kas su kuo dera ir kokiomis proporcijomis produktai turi būti dedami į salotas, nelabai ir yra.
Gaminti patiekalus babos gimtadieniui ir atsidaryti restoraną – du skirtingi dalykai. Pas babą suėję svečiai valgo už dyką, o restorane moka pinigus, ir nemažus.
Toks jausmas, kad užsukęs į „Roko virtuvę“, perskaičiau pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“. Taip ir stovi prieš akis vaizdelis, kuriame Lietuvos influenceriai ir žinomų verslininkų žmonos lapnoja salotų lapus, ant kurių patrupinta mango ir kumpio. Springdami sausus salotų lapus jie nuogam karaliui lieja liaupses, nes kur gi prisipažinsi, kad salotos tinkamos tik triušiams šerti.
Antra, šiam restoranui verkiant reikia ne tik virtuvės šefo, kuris sustatytų meniu, bet ir gero restorano vadovo. Kuris prižiūrėtų, kad panaši betvarkė, su kokia susidūrėme mes, niekada nebepasikartotų. Nes neturint vadovo, virtuvės darbuotojai gali tinginiauti, nepasirūpinti, kad būtų išvirta sriubos, tiekti svečiams sugedusius produktus. Prisimenant mus aptarnavusią padavėją, jos žinios tokios, kad jai ne restorane dirbti, o geležinkelio stotyje prekiauti beliašais.
O jums, gerbiami skaitytojai, galiu tik patarti: venkite tų maitinimo įstaigų, kurios atsidaro tik savaitgaliui. Tikimybė, kad valgysit patiekalus iš produktų, kurie užsiliko nuo praėjusios savaitės – labai didelė.
Roko virtuvė
S. Daukanto g. 21 , 00135 Palanga
