Praėjo jau mėnuo po mano apsilankymo valgykloje „Šefo pietūs”, ir po ilgų dvejonių aš visgi nusprendžiau parašyti.
O kodėl tiek ilgai neprisiruošiau parašyti sužinosite perskaitę šią trumpą apžvalgą.
Jei Lietuvos padangėje atsidaro kokia nauja maitinimo įstaiga tai tą pačią dieną apie tai mane informuoja kažkas iš gausaus mano skaitytojų rato. Panašiai buvo ir su valgykla „Šefo pietūs”.
Tad radęs laiko su sūnumi nuvykau paskanauti ten gaminamo maisto.
Vos patekę į valgyklą iškart atsistojome į eilę, kuri driekėsi iki pat laukinių durų.
Tik nepagalvokite, kad eilė buvo milžiniška. Tikrai ne. Eilėje be mūsų stovėjo dar keli žmonės, tik dėl mažos pirmos salės, eilė su keliais svečiais iškart „rėmėsi” į duris.
Puiki idėja – savitarna, norint kavos, arbatos ar stalo vandens, galite pasirinkto gėrimo įsipilti patys,
neapkraudami papildomu darbu valgyklos darbuotojų.
Tai, kad filmuoju iškart pastebėjo maistą svečiams dedantis vyrukas. Bandysiu spėti, kad jis bus tas virtuvės šefas, kurio pavadinimą nešioja ši valgykla.
Kadangi niekur filmuodamas nenaudoju slaptų kamerų, o filmuoju telefonu, tai logiška kad dažnai maitinimo įstaigų darbuotojai tai pastebėję pasiteirauja, – kokiu tikslu filmuoju.
Panašus klausimas iškilo ir valgyklos „Šefo pietūs” darbuotojui. Atsakiau, kad publikuosiu facebooke, nepaminėdamas kur konkrečiai, tik pasakiau, kad turiu jau 3 sekėjus, ir tikiuosi po šios publikacijos jų kiek padaugės.
Dėl sekėjų skaičiaus pamelavau ir dėl to apgailestauju. Bet tai, kad planuoju publikuoti virtuvės šefo neišgąsdino, o labiau pradžiugino. Pasakydamas, – mums reklama nepamaišys, tuo lyg ir suteikdamas žodinį sutikimą man filmuoti toliau.
O gal kokie konkurentai būsite, ir norite kažką panašaus atidaryti? Tokią ir panašias mintis jis išsakė garsiai. Dar sužinojome, kad jei turėtume pinigų galėtume atidaryti panašią valgyklą kartu. Idėjų jis nestigo, ir jei būčiau jo nesustabdęs jis manau dar planus 20 metų į priekį būtų papasakojęs. O pasakiau štai ką: pinigų ir idėjų mes turime pakankamai patys, ir jei kada sumąstysime atidaryti maitinimo įstaigą, tai padarysime vieni ir be partnerių. Šiais laikais pinigais ne tokia didelė problema kaip žmogiškieji ištekliai – profesionalūs darbuotojai.
O dabar apie tai kodėl nenorėjau rašyti ir dėl ko visgi nusprendžiau parašyti.
Nesinorėjo prastu atsiliepimu gadinti tokio didelio užsidegimo, kuriuo spinduliavo šis žmogus. Bet pagalvojau jog kažkas turi pasakyti tai ką mato, o ne matydamas tylėti, tik tam kad neįžeistų ar nenumuštų noro toliau dirbti ir kurti. Gal labiau dirbti, nes kūrybos patiekaluose tą dieną nemačiau jokios.
Juokas juokais bet būtent ta frazė – apie konkurentus ir norą nukopijuoti, privertė parašyti ir išsakyti savo vertinimą.
Pirma. Vadintis valgykla su viena sriuba ir 3 pagrindiniais patiekalais, bei panašiu kiekiu padažų nereikėtų. Jei geriau pagalvojus net nesugalvoju tokiam skurdokam pasirinkimui statuso.
Šimtai maitinimo įstaigų dirba panašiu principu, bet jos be kelių dienos pietų patiekalų dar klientams gali pasiūlyti ir platų pasirinkimą iš pagrindinio meniu.
Šiuo atveju jei ne noras įvertinti naują vietą aš būčiau apsisukęs ir išėjęs, nes tos dienos pasirinkimas manęs nesudomino.
Antra. Gal ir galėčiau įsivaizduoti valgyklą su viena sriuba, bet ta sriuba turėtų būti bent gerai pagaminta. O mūsų apsilankymo dieną buvo trinta kalafiorų. Ir ji buvo tokia skysta, jog ją galėjai košti pro sukąstus dantis, nebijodamas, kad kažkas galėtų užstrigti tarp dantų. Trumpai: sriuba per skysta ir vienintelis kas joje buvo jaučiamas tai tik – kalafioras.
Trinta kalafijorų sriuba – 1,50€
Jei matote, kad už 1,50€ nieko gero išspausti nesigauna, tai arba kelkite sriubos kainą, arba keiskit pavadinimą. Nes šio gaminio trinta kalafiorų sriuba vadinti negalima, nebent kalafiorų arbata.
Trečia. Jei jau tamsta virtuvės šefas ir giriatės jog po metų bus ne viena, o greičiausiai net 3 valgyklos tokiu pat pavadinimu, tai turėtumėt matyti, kad dedate klientui į lėkštę makaronus, kurie akivaizdžiai yra pervirti, o iš gėdos galėtumėte bent kiek parausti ir toliau nebesipūsti pasakojant apie grandiozinę plėtrą.
Norint įsitvirtinti ir neišnykti milžiniškoje maitinimo įstaigų pasiūloje, kaip išnyksta pirmi lietaus lašai nukritę ant išdžiuvusios žemės, tokių kliurkų neturėtumėte daryti.
Bet labiausiai man knieti sužinoti kokiame virtuvės šefų universitete moko, kad ant vištienos kepsnio, užkeptu pomidoru ir sūriu, reikia dar užvožti riebaus padažo? Gal po juo planavote paslėpti pervirtus makaronus, bet vožtelėjote padažo ant kepsnio, o ne ant makaronų?
Vištienos kepsnys užkeptas sūriu – 6€
Dešrelės – 6€
Iš 3 tą dieną skanautų patiekalų be priekaištų buvo tik dešrelės. Jei jas gaminote vietoje tada jums dar vienas pliusas.
Reziumuoju. Kaip valgyklą vertinu 3/5, nes valgyklose dažnai patiekia pervirtus makaronus, ar drėbteli ne ten padažo, bet kaip išpūstą burbulą vertinu silpnu 2/5.
Ir nuoširdžiai linkiu išlaikyti bent metus bent vieną tašką, o tik tada valgyklos svečiams atvirauti apie planuojamą plėtrą. Nes jei valgykloje, kurioje sukatės patys gausu taisytinų vietų patiekaluose, tai bijau pagalvoti kas dėsis tose valgyklose, kuriose dirbs pasamdyti žmonės.
