Tema – naminiai gyvūnai maitinimo įstaigose, man pasiūlė padiskutuoti viena skaitytoja, atsiuntusi nuotrauką ir ją lydintį komentarą.
„Sveiki, ar nebūtų jums įdomu iškelti klausymą, apie augintinių lankymąsi maitinimo įstaigose. Kur yra draugiškumo riba? Veiksmas vyksta „Vandenyje”. Prisegu foto.
Klausimas dėl higienos normų… Kaip atrodytų, jeigu žmogus su batais stotųsi ant kėdės. Kokiose kakučiuose, prieš tai buvo šuns kojos niekas nežino. O po to kitas lankytojas išsiteps kelnės, ar vaikas į burną įkiš. Draugiškumui turi būti riba. Gyvūno sėdėjimas ant kėdės prie stalo, tai jau perteklinis „draugiškumas”. Turbūt ir ant stalo kitą kartą užsilips. Ar yra kokios higienos normos? Jeigu nėra kultūros augintinių savininkų. Šuns veislė kovinė. Tokie turėtų būti su antsnukiais, o ne prie stalo sėdėti.”
Gavę šį skaitytojos laišką pirma ką padariau tai pabandžiau rasti kažkokios informacijos, kuri apibrėžtų gyvūnų lankymosi maitinimo įstaigose taisykles, nes kiek žinau higienos sąlygos bent maitinimo įstaigų virtuvėms yra labai griežtos. Ten net puodas padėtas ant žemės skaitomas nusižengimu.
Kažkokių konkrečių ir išplėstų taisyklių, kaip gyvūnai turi elgtis maitinimo įstaigoje neradau nei puslapyje „Draugiški gyvūnams”, nei Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos įsakyme, dėl Lietuvos higienos normos.
Vienintelis ką pavyko šia tema aptikti minėtame dokumente, tai II skyriaus – bendrų maisto higienos reikalavimų 15. punkte tokį tekstą:
„Viešojo maitinimo įstaigų, draugiškų gyvūnams augintiniams, lankytojų aptarnavimo vietose (lankytojų salėse, lauko kavinėse ir pan.) leidžiama priimti kates, šunis ir kitus gyvūnus augintinius viešojo maitinimo įstaigos nustatyta tvarka, jeigu užtikrinama lankytojams tiekiamo maisto sauga ir apie viešojo maitinimo įstaigos taikomus reikalavimus lankytojai, atsivedantys nurodytus gyvūnus, yra informuojami iš anksto. Informacija apie tai, kad viešojo maitinimo įstaiga yra draugiška gyvūnams augintiniams ir viešojo maitinimo įstaigos taikomi reikalavimai lankytojams, atsivedantiems gyvūnus, turi būti skelbiama prie įėjimo arba kitoje gerai matomoje vietoje.”
Kitaip tariant, – kiekvienas restoranas įpareigojamas pats nusistatyti tas ribas.
Tad neradęs atsakymo teisiniuose aktuose, aš pabandysiu išdėstyti savo nuomonę, kaip aš matau šią konkrečią situaciją.
Kadangi asmeniškai mes su Katiniene dažnai keliaujame, tai teko matyti tą perdėtą, kai kurių žmonių meilę savo augintiniams.
Žinoma, pirmą kartą Floridoje vaiko vežimėlyje pamatęs sėdintį šunį gavau lengvą šoką, bet kai kitą kartą pamačiau taip pat vežamą šunį, supratau, kad tai ne vienetinis reiškinys ir daugiau tuo nebesistebėjau.
Tai žmogaus ir jo šuns reikalai, nes tas šuniukas vežime į mano asmeninę erdvę niekaip nelenda ir jos nekeičia.
Tad man tai tik sukėlė nuostabą, o vėliau juoką.
Mano giliu įsitikinimu meilę savo augintiniams kiekvienas turime teisę demonstruoti kaip tik išgalime ar norime.
Norit ir manot jog tikslinga – vežiokit šunis vežimėliuose, miegokit su jais vienoje lovoje, leiskite jiems lipti ant minkštų baldų namie, valgykit iš tos pačios lėkštės su ta pačia šakute.
Bet darykite tai namie, savo privačioje erdvėje, o atvykę į viešą vietą – maitinimo įstaigą, būkit malonūs elkitės mandagiai. Lygiai taip kaip elgiatės užsukę į svečius. Svečiuose su batais ant baldų nelipate? Tai kodėl užsukę į restoraną tai leidžiate savo šuniui, kuris greičiausiai, prieš užsukant į restoraną, pievoje atlikęs reikalus tomis letenomis viską žemėmis ir užkasė… O vėliau ramiai įsitaisė restorane ant minkšto baldo.
Apie parazitus, kuriuos perneša naminiai gyvūnai manau visi žinote. Dėl tos priežasties profilaktiškai tiek naminiai gyvūnai, tiek jų šeimininkai kas kiek laiko geria vaistukus nuo kirmėlyčių.
Bet klausimas kitame: kodėl vieni savo šunis auklėja, ir jie puikiai jaučiasi sėdėdami kavinėje po stalu, o kitiems reikia kad jų augintinis užsiropštų ant medžiaginių krėslų?
Aš pats labai myliu šunis, ir vieną tokį benamį, užsukusį į „Skalviją” Drevernoje net pavaišinau kepsniu. Žinoma, kad mėsą šuniui padaviau ranka, o pasmeigęs šakute padariau tik nuotrauką. Bet ir tai prieš pavaišindamas šunį atsiklausiau „Skalvijos” darbuotojų ar tai galiu daryti.
Nes benamiai šunys panašias vaišes įsimena ilgam ir jų ieškoti vėliau sugrįžta gan dažnai.
Puikiai suprantu ir „Vandenio” padavėją, kuris greičiausiai restorane nenorėdamas veltis į konfliktą su šunį prie stalo pasisodinusiu svečiu, apsimetė, kad to nemato.
Bijau net pagalvoti, kokią sceną būtų iškėlusi šuns šeimininkė išgirdusi, kad jos šuo turėtų sėdėti šalia stalo, o ne ant kėdės, ir po stalu lakti jam patiektą vandenį dubenėlyje.
Greičiausiai, padavėjas būtų išvadintas beširdžiu, kuris nemyli gyvūnų.
Pamenu anksčiau, vos tik pasirodžius pirmiems mobiliojo ryšio telefonams, tam kad juos matytų kiti restorano svečiai, jų savininkai dėdavo į stalo vidurį. Suprask, kad tas ponas turintis mobilų telefoną greičiausiai yra labai turtingas.
Tai dabar kaip – telefonus pakeitė šunys?
Draugiški gyvūnams iniciatyva išties sveikintina, nes vasarą būdavo baisu stebėti prie restorano automobilyje užrakintą šunį, kuris kaitroje sėdėdavo tol kol jo savininkai papietaus restorane.
Mano nuomone, kad draugiškuose restoranuose šunys turėtų sėdėti šalia stalo, bet jokiu būdų ne ant baldų skirtų žmonėms ir lakti vandenį iš specialiai gyvūnams nupirktų dubenėlių.
O tokios veislės šuo, kokio nuotrauką atsiuntė skaitytoja, restorane dar turėtų dėvėti ir antsnukį.
Nes abejoju, kad kovinei veislei priskiriamas šuo aplinkinių stalelių svečiams, ir jų vaikams nesukėlė nejaukumo jausmo.
Esu užfiksavęs ir katinų maitinimo įstaigų terasose, bet jie klientų kažkodėl vengė…
Reziumuoju. Draugiški gyvūnams – gyvūnai maitinimo įstaigose po stalu arba šalia stalo vaišinami vandeniu iš specialiai gyvūnams nupirktų dubenėlių. Ir jokių lipimų ant baldų skirtų sėdėti žmonėms, nebent jiems užėjus į maitinimo įstaigą bus uždėtos tapkutės ir kelnaitės.
