Retai, oi retai, lepinu savo sekėjus – vilniečius naujomis apžvalgomis iš sostinės restoranų. Tad jausdamas vidinę kaltę dėl tokio aplaidumo ir bandydamas ištaisyti šią klaidą, publikuoju antrą apžvalgą iš eilės skirtą Vilniaus maitinimo įstaigoms.
Pirmą rasite užsukę čia.
O po atsiprašymo leiskite jums pristatyti restoraną „Panama Food Garden”
Rudenėlis, dvelkiantis drėgme, besibraunančia pro mūsų aprėdus, pasisėdėjimo jaukioje lauko terasoje privertė atsisakyti.
Tad bandydami ieškoti kur būtų galima prisėsti pietums, pirma kur užsukome tai į šiltnamį, virtusį viena iš restorano salių.
Šiltnamis, padedamas jo viduryje spragsinčio židinio, puikiai atitiko savo paskirtį išlaikydamas aukštą temperatūrą. Tad jei būtume nusprendę pietauti jame būtume per valandėlę įraudę kaip kokie pomidorai.
Teko ieškoti kitos alternatyvos pietums, nes luktelėję 10 minučių užsukančių į pirtimi virtusį šiltnamį padavėjų nesulaukėme.
Kiek paklaidžiojęs apie namą suradau įėjimą. Nudžiugau pamatęs erdvę su ženkliai žemesne temperatūra, kurioje karšto maisto vartojimas nevirstų kančia, skirtingai nuo šiltnamio.
Įkalbinėti Katinienę persikelti į kitą erdvę ilgai nereikėjo, tad kelios minutės ir mes jau vartome meniu aplinkoje draugiškoje naminiams gyvūnams.
Gaila, kad nepavyko užfiksuoti katino, kuris mums užėjus baro zonoje ramiai lakė vandenuką. Kol susisgribau, kad reiktų jį įamžinti, tas lyg tai nujausdamas kažkur pasislėpė.
Šioje apžvalgoje didesnį dėmesį skirsiu salės personalui, nes kalbame apie restoraną. Tad pirma pastaba mus aptarnavusiai merginai ir tuo pačiu namų darbai restorano savininkams.
Ne tik restorano, bet visų kitų statusų maitinimo įstaigų personalui privaloma išmanyti meniu, nes nuo to priklauso pardavimai.
Ir jei padavėjos pasiteiravus apie „Tom yum” sriubą sužinau tik tiek, kad ji aštri, o bandydamas gauti daugiau informacijos išgirstu, kad šios sriubos ji neskanavus, tai jau nėra gerai.
Norit didesnių pardavimų? Būtinai padarykit personalui visų patiekalų degustaciją. Ir nesvarbu, kad visų skoniai skirtingi, bet jie nors suvoks apie ką eina kalba, kai svečias pasiteiraus apie vieną ar kitą patiekalą.
Dar svarbi detalė, jei priimat užsakymą niekada nepasikliaukit savo atmintimi. Tai ką „užsirašėte” galvoje gali jums einant išgaruoti sulaukus klausimo nuo kito svečių stalelio.
Taip greičiausiai įvyko su mus aptarnavusia mergina.
Vietoje dviejų stiklinių sulčių sulaukėme tik vienos.
Įdomi detalė ta, kad jas atnešęs padavėjas greičiausiai bus ekstrasensas nuo gimimo. Jis tą gebėjimą prie mūsų stalelio pademonstravo net du kartus.
Pirma – atnešdamas vieną sulčių stiklinę net nepasiteiravęs, kas jas gers, sultis padėjo Katinienei. Na o antrą kartą atnešęs dar vienas sultis į jas neįdėjo šiaudelio. Jis turbūt perskaitė mano mintis, kad aš su šiaudeliu gerti sulčių nemėgstu.
Švž. sultys (mix) 1vnt. – 5,00€
Bet jei į viską žiūrėti rimtai, jūs negalite nuspręsti kaip turi gerti sultis vyras ar moteris. Jei dedate šiaudelius į vieną ar kitą gėrimą, tai turite daryti į visas taures, nesvarbu ar jos skirtos moterims, ar vyrams. Negali būti jokios diskriminacijos.
Dažniausiai patiekalų kainos mums aktualios tol kol mes nepamatome pačių patiekalų ir jų nepaskanaujame.
Karštos jautienos salotos – 17,00€
Panašiai buvo ir man pamačius meniu jautienos salotų kainą. Ir nesvarbu, kad tai Vilniaus sostinė ir vos ne jo centras. Bet tai Lietuva ir žinant galinčių sau leisti tokias salotas reikia stipriai pasistengti, kad jų kas dar kartą sugrįžtų.
Po trumpos įžangos turiu pripažinti, kad nors ir kaina mano akiai kiek didoka, bet aš jų sugrįžęs į šį restoraną užsakyčiau dar kartą. Nes viskas išbaigta puikiai, tiek vaizdas lėkštėje, tiek iškepta neperlaikant nei mėsos, ne daržovių.
Minusas ir didžiulis tai tokį patiekalą nesigėdyti patiekti nuskeltoje lėkštėje. Apie tai užsiminiau padavėjai, pasakydamas: jog tai nei patiekalui žavesio, nei pačiam restoranui garbės neprideda.
Tom yum – 14,00€
O dabar sriuba, apie kurią padavėja sugebėjo pasakyti, kad ji aštri. Trumpai paminėsiu, kad Lietuvoje daug sriubų aštrių, tik kitokiais pavadinimais.
Gerai, kad mes su Katiniene ne tik „Tom yum” esame skanavę, bet ir patys ne kartą gaminęsi namie.
Apie „Panama Food Garden” restorane valgytą sriubą galiu pasakyti jog labai gaila, kad jos buvo tiek nedaug. Norėjosi, kad tas sultinio skonį neužgožiantis kokosų pieno džiugesys su lengvu aitrumu tęstųsi dar ilgiau.
Noriu pagirti padavėją, kuri prie sriubos patiekė ir indelį midijų geldelėms sudėti. Tai užuomina ir kitiems restoranams tiekiantiems sriubas su jūros gėrybėmis – atskira lėkštė būtina, net tada jei polėkštė plati. Krauti geldeles į polėkštę po sriubos lėkšte nėra nei gera mintis, nei etiketo išmanymas.
Pamatęs pagrindinius patiekalus susimąsčiau: ar padavėja virtuvei neperdavė mano pastabą apie nuskeltą lėkštę, ar virtuvė nusprendė ta proga pajuokauti, o gal virtuvėje kas antra lėkštė verta išmetimo, bet mums iš dviejų pagrindinių patiektų vienas buvo patiektas lėkštėje su nuskeltu kampu.
Tokie kuriozai gadina mano nuotaiką ir gan stipriai. Jei ne Katinienė, būčiau ėjęs į virtuvę pasikalbėti su ten dirbančiais. Bet gerai, kad ji moka mane raminti. Tad „Panama Food Garden” virtuvės virėjai dėkokite Katineinei, nes tą dieną būtumėt pamatę piktą katiną, ir Gordonas Ramzis lyginant su manim būtų buvęs tik mažytis pūkuotas kačiukas.
Tuno steikas -23,00€
Tunas ir salierų piure, kuriuos gaiviai papildė salotos su vaisiais buvo tai, kas leido pamiršti kuriam laikui tą nuskeltą lėkštę. O saliero piure meniu įrašydami kaip saliero miuslinas (žodis muslinas vartojamas reikšme „plonas, minkštas medvilninis audinys“) jie puikiai įgyvendino to žodžio transliuojamą mintį.
Neradau nei mažyčio trupinuko, sutrinta masė per tokį miniatiūrinį sietą, kad terminas – muslinas čia tinka kaip niekas kitas apibūdinti tai ką teko man skanauti.
Jūros gėrybės su udon makaronais – 16,00€
O šis patiekalas puikiai atitiko Katinienės lūkesčius. Porcija gal ir nedidelė, bet nepamirškime mes restorane, ir suvalgius sriubą Katinienė suvalgiusi makaronus deserto nebenorėjo.
Reziumuoju. O dabar apie stipriąsias ir silpnąsias restorano „Panama Food Garden” puses.
Stiprioji restorano pusė yra virtuvėje dirbantys ir jų aukštas meistriškumas. Vienintelis minusas virtuvės patiekalų atidavimas lėkštėse su nudaužytais kraštais.
Silpniausia šio restorano pusė salės personalas. Tiek padavėjos, tiek barmenas stokoja įgūdžių dirbti restorane.
Mus aptarnavusi mergina miela, bendraujanti, trūksta tik žinių susijusių su virtuvės meniu. Ar turi pakankamai žinių susijusių su restorane siūlomais gėrimais negaliu pasakyti, nes nieko „stipresnio” nei sultys neužsakinėjome. Bet jei suteikti reikiamų žinių, gautųsi puikus darbuotojas.
Dar vieną akmenuką į salės personalo daržą privalau įmesti, nors ir taip jau daug jų primėčiau, bet privalau…
Tai -personalo valgymas salėje. Užėjęs pamatęs pirmoje salėje prie baro valgančią darbuotoją pasijunti lyg užsukęs į restoraną ne laiku.
Padavėjai kaip ir kiti žmonės turi maitintis, tas suprantama, bet ne restorano pagrindinėje salėje ir juo labiau jam atsidarius.
Kad ir kaip norėčiau vertinti restoraną 5/5, bet jei restorane, kuriame be mūsų dar pietavo keturi ar penki žmonės virtuvė sugeba atiduoti du patiekalus iš keturių mūsų staleliui lėkštėse, kurias dėl nuskeltų kampų reiktų mesti lauk, o padavėja ramiu veidu sugebą tai patiekti, tenka rašyti silpną 4/5.
Bet nors ir išsakiau tiek kritikos, visgi turiu pripažinti šis restoranėlis man labai patiko ir jis patenka į mano sąrašiuką prie kitų mylimukų.
Ta užburianti atmosfera, tiek lauko terasa, tiek šiltnamis ar patalpos pastate alsuoja ta bohemiška energetika, kuri būdinga Vilniui. Ir tai turi savyje daug žavesio, o dar tas skanus maistas…
Mintyse sudėliojęs vaizdinius kaip vasaros vakarą saulei besiritant miegoti su Katiniene sėdime šio restorano terasoje, aš galiu jau dabar pažadėti – po metų mes čia sugrįšime.
