Tai bus dar vienas pasakojimas iš kelių šimtų, kuriuos parašiau apie maitinimo įstaigas. Bet šis bus visai kitoks, netradicinis. Šioje apžvalgoje, skirtingai nei prieš tai rašytose, didžiąją dalį dėmesio skirsiu aptarnavimui, o maisto kokybę apžvelgsime tik prabėgomis. Pažadu, kad viską perskaitę suprasite, kodėl tiek dėmesio skyriau būtent aptarnavimui.
Kaip manote, kam galėtų prilygti padavėjai karo lauke? Daugelis pirmiausia pagalvojote apie pėstininkus. Tuos, kuriuos mūšyje meta į priekį ir kuriuos, jeigu reikia, paaukoja užimant kokią aukštumą, o kalbant restoraniniais terminais – mėginant nuraminti pasipiktinusį maitinimo įstaigos klientą.
Manau, daugeliui teko matyti prie stalo stovintį padavėją ir klausantį nepatenkinto kliento priekaištų dėl atvėsusios sriubos, perkepto kepsnio ar kartu su klientu apžiūrinėjantį taukuotą taurę, iškeltą prieš saulę. Ne tik aš ar jūs, bet ir tas, kuris plūsta padavėją, puikiai žino, jog tas vargšelis, baigiantis prasmegti po žemėmis, nei kepsnio kepė, nei sriubos pylė, nei tas taures plovė.
Tad po šiokios tokios įžangos pritarsit, jog padavėjas yra ne pėstininkas, bet sunkioji artilerija. Ir jei restoranų sunkioji artilerija prie stalelio ne salvėmis šaudo informaciją apie restorano meniu ar čia tiekiamus gėrimus, o patyliukais pirsčioja pavieniais šūviais, toks darbuotojas susimovus virtuvei ne tik negalės pataisyti situacijos, bet ir dar labiau ją pablogins. Pradės verkšlenti ir pasakoti, kad čia dažnai taip būna, ir ne jums pirmam taip, o ir pats jis jau planuoja iš čia bėgti dirbti kitur.
O dabar užsukime į gastrobarą „Švyturys Bhouse“ – kviečiu visus susipažinti su čia dirbančia padavėja Rūta. Nepaklausiau tą dieną mus aptarnavusios merginos vardo, bet toks puikavosi ant mums pateiktos sąskaitos. Tad apie Rūtą, arba kitaip tariant, – šio gastrobaro sunkiąją artileriją.
Jei jau užsukate į Švyturio šalį – Klaipėdą, sako, reikia būtinai paskanauti čia verdamo putojančio gėrimo. O jei užsukate į maitinimo įstaigą, kuri įsikūrusi garsios alaus gamyklos pašonėje, tai nenuostabu, kad kalba su padavėja prasideda nuo šio gėrimo.
Kaip sužinoti, ar padavėjas išmano apie produktus, kuriuos parduoda? Yra vienas geras ne kartą išbandytas būdas. Tereikia apsimesti šios srities profanu, o jei dar tarp kitko pasakysite, kad restorane paskutinį kartą lankėtės prieš 3 ar 5 metus, patirsite neapsakomą malonumą klausydamiesi padavėjo kalbų apie gėrimus ar virtuvės patiekalus. Tada prabyla net ir tas, kuris žinojo tik maitinimo įstaigos pavadinimą ir tai, kokio alaus čia yra. Nes tik tuomet, jei praeis bandomąjį laikotarpį, jis pastudijuos, kas rašoma meniu – o dabar kam krauti į galvą tai, ko po kelių dienų gali ir nereikėti?
Bet išgirdęs, kad prieš jį sėdi žmogeliai, kurie restorane buvo dar prieš įvedant eurus, jis pasijunta lyg vienas iš brolių Grimų ir prie stalo pradeda kurti pasakas apie čia tiekiamus patiekalus, nesigėdydamas pridėti į valgius ingredientų, kurių to restorano virtuvė gal net nematė.
Kita padavėjų grupė yra tie, kurie, supratę, jog prieš juos – klientai, kurie, rinkdamiesi patys, be pagalbos iki karštų patiekalų neprieis, atsiprašę pasišalina, sumurmėdami: „Tuoj pakviesiu kolegę, ji jums daugiau papasakos.“ O pasišalines iš už kampo stebi, kaip kolegė susirenka jo arbatpinigius.
Ir galiausiai priėjome prie trečios padavėjų kategorijos, kuriai priklauso Rūta. Tai tie, kurie gerai pažįsta ne tik meniu, bet ir išmano apie pilstomus gėrimus. Patikėsite ar ne, bet tąkart maistą užsisakėme net neatsivertę meniu. Padavėja taip užtikrintai gyrė patiekalus, kad net pagalvojau, jog ji net kankinama liktų ištikima šiam restoranui. O už alų, manau, ir galvą padėtų. Būtent čia aš išgirdau, kad vėliau ketinant vairuoti galima išgerti du alaus bokalus. Nors informaciją pagrindžiantis faktas buvo įtikinamas, po kelių rūšių alaus degustavimo mes su Katiniene „pasirašėme“ tik mažytėms taurėms alaus.
Jei čia visi padavėjai taip išmano apie alų, tai susirgus alaus daryklos ekskursijų gidui, jie laisvai galėtų jį pavaduoti, ir niekas nesuprastų, jog ekskursiją veda padavėja ar padavėjas.
Paklausite, o kada gi apie maistą?
Nors Rūta mums išvardijo ilgą užkandukų sąrašą, įžangai pasirinkome silkės kapotinį ir žuvienę. Mano nuomone, tie visi užkandukai labiau tinka ilgesnėms alaus degustacijoms, o ne mažytėms įžangoms prieš pagrindinius patiekalus.
Silkės kapotinis -8,00€
Silkės kapotinis buvo valgomas, bet kažko įdomaus ar naujo aš jame neaptikau. Jau daugiau kaip 10 metų virtuvės šefai bando stebinti jūržolių „wakame“ ir sezamo sėklų duetu. Kadangi silkės kapotinį valgiusi Katinienė pretenzijų jam neturėjo, tai ir man liepė prie jo nebesikabinėti.
Žuvienė – 5,20€
Žuvienė buvo skani, tik gal vėl bandydamas prisikabinti aš į ją pridėčiau kelių rūšių žuvies. Kaip naminės salotos nesusideda tik iš majonezo ir bulvių, taip ir žuvienę, manau, reikia virti iš kelių žuvų. Vėlgi – skani žuvienė, bet tik tiek.
BHouse mėsainis – 9,00€
Mėsainis gavo per kepurę tiesiogine žodžio prasme. Pakėlęs bandelę paprašiau padavėjos nunešti mėsainį į virtuvę ir paklausti: kas čia ne taip?
Komunikabili padavėja su jai skirta užduotimi susitvarkė puikiai. Bet net kankinamas įkaitusia keptuve virėjas negalėjo įminti mįslės, kodėl tam klientui neįtiko bandelė. O atsakymas paprastas: jei jau parduodate mėsainį už 9,00€, tai privalote sugebėti ir taisyklingai jį pagaminti. Kalbu apie bandelės vidinės pusės paskrudinimą. Tai reikalinga ne tiek dėl skonio ar vaizdelio, kiek dėl to, kad mėsa, padažai ir kiti priedai jums vos pradėjus valgyt nesutaršytų bandelės ir mėsainis nepabirtų tarp pirštų ant stalo. Kitaip sakant, tai saugo nuo to, kad jums nereikėtų sėdėti „pasipuošus“ nutiškusiais padažais.
Jūrų ešerys – 11,50€
Pagrindiniams patiekalams didesnių priekaištų nebuvo. Katinienė skaniai suvalgė jūros ešerio kepsnį, o aš užsisakiau sultingus šonkaulius, kuriems taip pat turėjau pretenzijų, bet Katinienė dar kartą metė pastabą: nepradėk… Tad dabar tik trumpai: saldžiosios bulvytės, manau, kiek perlaikytos gruzdintuvėje, jas iš karšto aliejaus reikėjo traukti anksčiau.
Na, ir, žinoma, šonkauliai. Jie sultingi, bet dūmelio kvapo, kurį jiems suteikia kepsninė, aš pasigedau, ir jau ne pirmoje maitinimo įstaigoje. Suprantu, kad šiuolaikinės technologijos padeda daugelį mėsos patiekalų pasiruošti anksčiau, ir tai nėra smerktina.
New Yor Style šonkauliai – 11,80€
Bet BBQ šonkauliai turi kvepėti dūmais, o ne didžiuotis storu sluoksniu glazūros…
O dabar grįžkime prie sunkiosios artilerijos. Ir šį kartą palikdamas Riebaus katino lipduką, pakartosiu tą patį, ką pasakiau mus aptarnavusiai padavėjai: šis lipdukas – tau bei alui. Tik dėl to palieku jį šiai įstaigai. Virėjai su savo žiniomis ir patiekalų variacijomis vos vos priartėjo prie 4/5, bet tu juos už ausų pakylėjai iki aukštesnio vertinimo – 5/5.
Mane džiugina, kad tarp specialybės, kurią daugelis vadina pereinamąja stotele į kažką geresnio, atstovų yra tokių profesionalų, kaip mano minėta padavėja.
Trumpa rekomendacija „Švyturys Bhouse“ vadovams: jūs atstovaujate didingam vardui, kuris garsino ne tik Klaipėdą, bet ir Lietuvą visame pasaulyje, tad tuo pačiu vardu pavadintą restobarą, manau, turi garsinti ne tik padavėjai ar alus, bet ir dirbantys virtuvėje ir patiekiantys kažką įdomesnio nei aplinkiniai restoranai.
Būtinai pakelkite padavėjai algą, nes žinodami, kaip trūksta gerų šios specialybės kadrų, po šios apžvalgos ją bandys persivilioti kiti restoranų savininkai.
P.S. Jei kam įdomu, kodėl galima išgerti 2 bokalus alaus ir sėsti prie vairo, užsukite ir paklauskite to Rūtos. Manau, jos argumentai svarūs ir įtikinami.
