Pykstasi visi. Ne tik „įtakotukai”, pykstasi net Katinai.
Manau visi puikiai žinote posakį – nėra namų be dūmų.
Tad turiu pritarti jam, nes pas mus su Katiniene karts nuo karto iš namų kamyno rūksta dūmai…
Štai ir šį kartą lėkdamas automobiliu (leistinu greičiu) Iš Kauno į Klaipėdą nespėjau skaičiuoti skruostais riedančių ašarų.
Sakote vyrai neverkia? Gal, bet Katinai jautrios sielos gyvūnėliai, tad mums tas emocijų išliejimas ašarojant priimtinas.
Apsipykome ir į Klaipėdą išvykau vienas.
Norėdamas kiek pasimiršti pasirinkau važiuoti ne autostrada, o palei Nemuną nusidriekusiu keliu. Kam yra tekę vykti šiuo keliu pritars man, kad vaizdai atsiveria pasakiški.
Grožėtis vaizdais sutrukdė keisti garsai automobilyje. Ties Jurbarku tie garsai dar labiau sustiprėjo. Nenorėdamas rizikuoti nusprendžiau pagalbos paieškoti Jurbarke, nes apie automobilių remontą nieko neišmanau.
Jau sėdėdamas užkandinėje „Juras Barkus” iš meistrų sulaukiau liūdnų žinių. Mano automobilis bus sutvarkytas tik ryt, nes reikalingos detalės po ranka miestelyje neturi.
Bandymai suminkštinti Katinienės širdį ir atsivilioti ją į Jurbarką vaisių nedavė.
Tad valgau vištieną ir suku galvą ką toliau daryti. Ir prieinu išvados, kad iki rytojaus turiu dvi galimybes: pirma – susiraityti kur po balkonu nakčiai, ir antra – ieškoti kokio viešbutuko.
Nesitikėjau, kad Jurbarke bus milžiniška pasiūla su nakvynės paslauga, bet kad ji bus tokia skurdi net nebūčiau pagalvojęs.
Vienintelis, kas iš kelių galimų variantų man tiko buvo „Editos apartamentai”. Tad kol kulniuoju iki „Editos apartamentų” pasakysiu, kad traškią vištieną su gruzdintomis bulvytėmis galėčiau vertinti aukštu balu, jei gabaliukai vištienos būtų buvę vienodi.
O dabar tie vištienos gabaliukai, kurie plonesni buvo labiau sukepę ir aišku kiek perkepė, nei tie storesni.
Kol nepatekau į „Editos apartamentai” maniau, kad Jurbarke teks glaustis kur pas babą nakvynei, nes kaip minėjau pasiūla nedidelė.
Suvedęs telefonu atsiųstą kodą patekau į pasirinktą numerį.
Ar reikėjo imti vienam apartamentus? Tikrai kad ne.
Bet kai esi optimistas, ir tiki kad gal Katinienės širdis suminkštės ir ji sugalvos iki manęs atvažiuoti, reikia imti tai ką Jurbarkas siūlo geriausio, nes Katinienė labai išranki.
Apartamentuose drąsiai tilptų keturiese, o dabar aš vienas bandau į juos parsivilioti Katinienę.
Suprasdamas, kad iki rytojaus nevalgęs neišbūsiu, nusprendžiu apsilankyti dar vienoje Jurbarko maitinimo įstaigoje.
Šį kartą kažkada mano apžvalgose jau minėta – „Star pizza”.
Vartydamas bare meniu jau žinojau, kad Katinienė užsispyrė ir į jos tą dieną ledu apsitrauksią širdį aš neprasimušiu. Paklausite iš ko tai supratau?
Iš jos paskutinės žinutės tą dieną. Tikiuosi kalbininkai nesupyks, nes užrašysiu ją pažodžiui:” eik šikt su savo Jurbarku”.
Tad užsakymas vienam ir patraukiu link apartamentų.
Tiesa, dar spėjau apžiūrėti Jurbarke lankytinas vietas.
Jei galvojate, kad ir toliau aš liejau ašaras, turiu pasakyti, kad jūs labai klystate.
Kai sužinojau, kad Katinienė neatvyks supratau, kad šį vakarą reikia skirti sau. Taip sakant palepinti save išnaudojant visas galimybes.
Šimtą metų negulėjau vonioje. Nes nors ir turime vonią namie, dėl laiko stygiaus malonumą joje pagulėti iškeičiu į greitas dušo vandens procedūras.
Visas šias vonios paruošimo nuotraukas, kurias dabar rodau jums, aš siunčiau ir Katinienei.
Lai graužia savo ilgus nagus pavydėdama…
Jei moterys vonios procedūras įsivaizduoja su šampano taure ir braškių vaza, tai mes vyrai viską matome paprasčiau.
Žirniai su spirgučiais, alus yra tai ko vyrui įkritus į kvapniomis putomis pasipuošusią vonią reikia.
Tiesa kiek tą malonumą apkartino į gabalą sušokusi šoninė.
O vėliau nuotaiką sugadino išsausėję sparneliai. Greičiausiai juos reikia valgyti vietoje, kad jie nebūtų tokie vargani.
Bet už tai storapadė keturių sūrių pica buvo be priekaištų. Jos nuotraukas net Katinienė „palaikino” messenger programėlėje.
Tad žiūriu televizorių ir galvoju, kad visai neblogai būtų gyventi Jurbarke. Nevalgęs nelikčiau, neužtektų pinigų picoms, šalia Nemunas pasigaučiau žuvies išgyvenčiau.
Svarbiausia, kad užtektų pinigų tokiam puikiam stogui virš galvos išsinuomoti.
Reziumuoju. Labiau nei maistas šios dienos nuotykyje mane nustebino „Editos apartamentai”.
Kaip ir minėjau – ieškodamas kur reiks permiegoti Jurbarke atrasti tokios jaukios vietelės nesitikėjau.
Miesto centras, saugoma automobilių aikštelė.
Kambariukuose ne tik rankšluostukai, bet ir chalatai, šlepetės.
Jei kada su Katiniene vyksime tuo pačiu keliu į Klaipėdą, būtinai stabtelėsiu Jurbarke, ir užsakysiu tą patį kambarį.
Lai pamato, kad ir Jurbarke galima labai gerai praleisti laiką.
