Pamenate Stepheno Kingo “Kukurūzų vaikus”? Taip, taip, yra toks filmas, tačiau prieš tai buvo parašyta ir knyga.
Didysis siaubo istorijų kūrėjas neapsiriko: sieti kukurūzus su demonais, naktiniais košmarais – pats tas.
Paklausite, kodėl?…
Earlas – kukurūzų demonas
80 – ajame praeito amžiaus dešimtmetyje tuometinis JAV žemės ūkio sekretorius Earlas Butzas, skatindamas visuotinį kukurūzų dominavimą, padarė galą mažoms fermoms. Amerikos kraštovaizdis iš esmės pasikeitė – “pasipuošė” gigantiškais kukurūzų laukais. Tai buvo pirmasis Butzo prakeiksmas mums – visos planetos gyventojams. Atsirado šio javo perteklius.
Butzas nuvyko į Japoniją ir parvežė atradimą: Daugiafruktozį Kukurūzų Sirupą (HFCS – High Fructose Corn Syrup). 1975 metais šis produktas pasirodė Amerikos rinkoje, ko pasekoje pradėjo plisti po visą pasaulį.
Tame pačiame dešimtmetyje įvyko dar kažkas labai svarbaus: 1977 metais buvo “oficialiai paskelbta”, jog sveika mityba siejama su mažai riebalų turinčiu maistu. Vardan sveikų širdžių ir ilgo, pilnaverčio gyvenimo, mityboje buvo pradėtas smarkiai riboti riebus maistas.
Riebalai – tai ta sudėtinė dalis, kuri suteikia produktui pilnumą ir skonį, todėl po “perversmo” “maistas” savo skoniu pradėjo panašėti į kartoną ar makulatūrą.
Naujieji Butzo mitybos žyniai į maistą įmaišė naująjį, slaptąjį ingredientą ir suteikė pakenčiamą skonį. Viską dar apipynė pasakomis apie nuriebinimus ir jų naudą širdims bei kraujagyslėms, tačiau papasakoti, kiek produkte yra cukraus ir kokio jis kaloringumo, “pamiršo”…
Saldus prakeiksmas
Fruktozės, gliukozės, kukurūzų sirupo ir cukraus kaloringumas – 4 kcal/g. Baltas cukrus susideda iš 1 molekulės fruktozės ir 1 molekulės gliukozės. Visi šie paprastieji cukrūs labai greitai verčiami (tikriausiai) energija ir yra vienodo kaloringumo. Tad, kokios problemos slypi fruktozėje? Kodėl HFCS – produktas, atkeliavęs iš pragaro?
HFCS jau pačioje pasirodymo pradžioje buvo labai viliojanti alternatyva cukrui. Sirupas stabilus rūgšties turinčiuose gėrimuose, nekeitė jų skonio savybių. Žaliava, iš kurios buvo gaminamas sirupas, buvo lengvai prieinama ir pigi. Jei būti tiksliam – žaliavos buvo netgi per daug ir ji buvo subsidijuojama.
Maisto gamintojai HFCS priėmė išskėstomis rankomis, Visuotinis nutukimas, kuris šiais laikais primena epidemiją, tada buvo dar tik horizonte, tad, naujoji žaliava buvo naudojama be jokių apribojimų. Sirupas buvo tris kartus pigesnis už cukrų ir taip patogiai skystas, kad 90 – aisiais šia žaliavą pradėjo naudoti (vietoj cukraus) net Coca – Cola. Labai greitai sirupas okupavo praktiškai visus maisto (maisto?) gamintojus, jis buvo randamas visuose patiekaluose, netgi miltiniuose bei mėsiškuose: pasirodo, HFCS – labai geras konservantas! Visas maistas aplink mus pradėjo saldėti.
Cukraus sunaudojimas smarkiai didėjo. Ypač drastiškai keitėsi reikalai su HFCS vartojimu. O tada įvyko sprogimas: nutukimo epidemija, II tipo diabetas ir kardiovaskuliarinės ligos negailestingai naikino žmonių sveikatą ir juos būriais marino.
Nors nuo 1985 iki 2010 metų naudojame tik 8 % daugiau kalorijų, tačiau turime net 750% daugiau ligonių, sergančių diabetu! Tikriausiai, yra kažkoks ryšys su cukraus suvartojimu? Ar su kažkokia išskirtine cukraus rūšimi?
Fruktozė organizme elgiasi panašiai, kaip alkoholis (tik taip nepaveikia smegenų), tad, nuo per didelio dirbtinių saldžiųjų gėrimų galite “užsidirbti” vidutinio alkoholiko kepenis, nežiūrint į tai, kad galbūt alkoholio niekada ir neragavote!
*Prieš Antrąjį pasaulinį karą žmonės per dieną suvartodavo 15 g fruktozės (ne cukraus, vien fruktozės!)
*Po Antrojo pasaulinio karo – 24 g.
*Iki 1978 metų šis kiekis išaugo iki 37 g
*O jau 1994 metais – iki 55 g
*Šiandien jaunimas kiekvieną dieną suvartoja apie 72 g fruktozės.
Šiandien vaikai net 12 % dienos normos energijos gauna vien iš fruktozės. Jei kalbėti apie paprastą cukrų, tai reiškia, kad gaunama net 24 % dienos energijos (primenu: cukrus susideda iš 50% gliukozės ir 50% fruktozės). Tačiau gliukozė – ne tai, ką mėgsta saldumynų gerbėjai. Ne tokia jau ji ir saldi. Užtat fruktozė – tikras rojus!
Kur čia matome problemą?
Gliukozę naudoja visi organai: raumenys, kepenys, širdis, smegenys… Ryžiai, avižos, bulvės ir kiti krakmolingi maisto produktai (greičiau ar lėčiau) virsta į gliukozę ir panaudojami energijos gamybai. Ląstelių lygmenyje, kad gliukozė būtų naudojama energijai, reikalingas insulinas, tad, gliukozė stimuliuoja jo išsiskyrimą.
Jei tuo metu energija nereikalinga, gliukozės perteklius “verčiamas” į atsargas: glikogeną. Tai vyksta iki tol, kol kepenys ir raumenys prisipildys glikogenu.
Kai glikogeno atsargos pripildytos, tik tada gliukozės perteklius verčiamas kūno riebalais. Reiktų žinoti, kad kepenys gali “priimti” apie 100 g glikogeno, o raumenys, priklausomai nuo raumenų masės – nuo 200 iki 400 g. Svarbu žinoti tai, kad raumenyse saugomą glikogeną suvartoti gali tik tie patys raumenys, fizinių apkrovų metu. Todėl aišku, kad sportininkai ir kitokie raumenų kalnai turi valgyti daugiau už tuos, kurie laisvalaikį leidžia ant sofutės.
Fruktozė iš pat pradžių ląstelių energijos gamyboje dalyvauti negali, nes nestimuliuoja insulino išsiskyrimo.
Fruktozė iš karto sandėliuojama kepenyse (raumenyse negali), nes tik čia ji gali pradėti virsmus į energiją ar riebalus.
Jei kepenyse glikogeno atsargos dar neužpildytos, jas labai greitai užpildo fruktozė. Kūnas fruktozės iš karto naudoti, kaip energento, nesugeba, taip pat fruktozė negali papulti ir į raumenis.
Kai visos atsargos kepenyse užpildytos – pradedami sintetinti riebalai (ir kūno, ir kraujuje, ir visceraliniai). O tada jau žinome, kas atsitinka…
Paprasčiau: vietoj to, kad organizmas naudotų šio cukraus suteikiamą energiją, tas substratas pirmiausia “prilimpa”.
Ir tai dar ne viskas. 1994 m atrastas leptinas – hormonas, kuris “praneša” smegenims, kad buvo pakankamai maisto ir, kad mes jau sotūs. Fruktozė – tai cukrus, kuris absoliučiai neskatina leptino išsiskyrimo. Vartodami fruktozę ar HFCS niekada nepajusite sotumo.
Fruktozė organizme elgiasi panašiai, kaip alkoholis (tik taip nepaveikia smegenų), tad, nuo per didelio dirbtinių saldžiųjų gėrimų galite “užsidirbti” vidutinio alkoholiko kepenis, nežiūrint į tai, kad galbūt alkoholio niekada ir neragavote!
Žinoma, fruktozė yra “natūralus produktas” (kaip ir nuodingi grybai, gyvačių nuodai), todėl šiais laikais ja “gerinamos” sultys, gazuoti gėrimai, keksiukai, duona, kečupai, riestainiai, saldūs bei sūrūs traškučiai.
Natūraliai, gamtoje, fruktozė yra apsaugota skaidulomis. Didelius kiekius fruktozės rasti bei suvalgyti nebūdavo taip jau ir lengva! Juk ne kiekvienas sugebėtų suvalgyti kilogramą obuolių, tačiau bet kuris nesunkiai ir su malonumu išgers skardinę coca-colos. Daugiau skaidulų reiškia didesnį sotumą. Gamtoje vargu ar rasite besaikį fruktozės vartojimą. Tačiau tokį reiškinį galima stebėti, kai mityboje naudojamas kukurūzų sirupas.
Egzorcizmas
Žmogus, kuris pirmasis į lėkštę įdėjo riebalus ir saldžius angliavandenius, buvo pavadintas gurmanu. Žmogus, kuris šiuos ingredientus dirbtinai “sukišo” į vieną produktą – sveikatos naikintoju.
O gamta riebalus su cukrumi nederina. Riebūs vaisiai, tokie, kaip kokosas ir avokadas – paprasčiausia, nėra saldūs ir jų sudėtyje cukrūs sudaro nežymią dalį. Šiais laikais, mes, dabartinės kartos, pirmą kartą visoje žmonijos istorijoje pradėjome valgyti tokius keistus maisto derinius.
Mūsų kiekvieną dieną suvartojami cukrūs pagaliau turi savo žudikiškąjį atstovą – dirbtinai sukurtą kukurūzų sirupą. O tie, kurie mums pasiūlė HFCS, šiuo metu mums siūlo statinus – “vaistus nuo cholesterolio” bei reklamuoja įvairius lieknėjimo būdus, “sveikas” dietas. Žinoma, visa tai tiesiog neveiksminga.
Įsivaizduokite, kokią neapykantą mums turėtų jausti viso pasaulio “kukurūzų vaikai”, jei suvoktų, kokį nuodą mes jiems siūlome kiekvieną dieną?!
Kuo greičiau turite apsispręsti, ir kukurūzų sirupui, tam baisiajam demonui, atlikti egzorcizmo seansą. Kaip tai padaryti? Paprasčiausia, stipriau užsekite pinigines ir, žiūrėdami į kokį nors “pagerintą” produktą, kartokite šiuos maldos žodžius:
“Nenoriu, kad mano kepenys būtų suriebėję”
“Nenoriu papildomų 15 kg antsvorio”
“Nenuodysiu savo vaikų, anūkų ir savęs!”
Jei šis pasakojimas patiko, pasidomėkite vaikų nutukimo specialisto iš Kalifornijos Dr. Roberto Lustigo, darbais.
