Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs „Titaniko“ istorijos. Apie prabangų laivą, kuris savo prabanga ne tik trumpai džiugino žmones, bet ir daug jų pražudė atsitrenkęs į ledkalnį.
Ši mano apžvalga irgi apie „Titaniką“, tik šis, skirtingai nei anas, užplaukęs ant ledkalnio, neskęsta, o plūduriuoja paviršiuje ir gąsdina žmones.
Gal per drąsiai pasakyta – gąsdina žmones, bet perskaitykite visą apžvalgą, o jau tada arba smerkit mane už šiuos žodžius, arba pritarkit išsakytoms pastaboms.
Šventoji, ir ne tik ji, o ir kiti kurortų miestai turi panašių „mohikanų“, kurie dešimtmečius neinvestuoja nei į interjerą, nei rūpinasi švara. O kam rūpintis, jei metai po metų nesikeičia saulėje perkaitusių poilsiautojų poreikiai – prikimšti skrandį ir dar kartą perėjus pagrindine Šventosios gatve eiti miegot į savo namelį.
Tad rašydamas šią apžvalgą pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo tipinis „Titaniko“ klientas – Šventojoje savaitę poilsiaujantis lietuvaitis.
Tie, kurie kada nors buvo išsinuomoję namelį Šventojoje, puikiai žino, kad populiariausi nameliai – ne su atskiru WC mazgu, o tie, kurie turi savo virtuvėlę, nors iš bėdos tinka ir bendra.
Mėgavimosi saulute prie jūros procesas stipriai kelia apetitą, ir jei pavyksta atsispirti prekeiviams, siūlantiems brangius beliašus ar čeburekus, grįžus į išsinuomotą namelį pasikepama pieniškų dešrelių su makaronais.
Visgi išaušta ta diena, kai taupumą nugali smalsumas, ir tūlas poilsiautojas, išėjęs į pagrindinę Šventosios gatvę, bando rasti tą maitinimo įstaigą, kurioje patirtais įspūdžiais bei nuotraukomis galės dar keletą metų stebinti susirinkusius į giminių balių.
Nesupykite už tokį nupieštą „Titaniko“ kliento įvaizdį, bet tada man atsakykite: koks žmogus gali taip save žeminti sėdėdamas tokioje netvarkingoje terasoje?
Dulkės visur – ne tik ant kėdžių atlošų ar spintelių. Jomis gali pasigirti ir šoniniai stiklai. Sąžiningai pasakysiu: per kelių metų storio purvą sunku net pasakyti, ar terasos šonus dengia stiklas, ar koks plastikas.
Antras terasos aukštas juda su kiekvienu į ja užsukusiu klientu. Mėgstantiems pietus siūbuojančiame laive tai rekomenduotina vieta.
Bet nerekomenduotina vieta tiems, kas turi bent menkiausią suvokimą, kokio skonio turi būti naminė gira. Čia tiekiama prarūgusi, kad gurkštelėjęs jos, supranti: dar pora gurkšnių, ir vairuoti nebegalėsi.
Naminė gira 300ml. – 1,90€
Kita vertus, net jei ta gira būtų buvusi skani, nebūtume jos išgėrę, nes nugėręs kelis gurkšnius pastebėjau, kad stiklinės tokio švarumo, kad ant riebalų, dengiančių sieneles, būtų galima piešti. Toks jausmas, kad jas ne po bėgančiu vandeniu ar indaplovėje plauna, o tiesiog praskalauja kibire su vandeniu, kurį keičia vienąkart per dieną.
Šaltibarščiai – su virtom bulvėm – 3,50€
Kiek mažiau mano priekaištų susilaukė šaltibarščiai – nieko įspūdingo, tiesiog kiek skalsiau nei pakelės valgykloje, tik valgykloje greičiausiai ant bulvių užbers tiesiog druskos, bet Šventoji gi kurortas, tai čia bulvės gardinamos bulvių prieskoniais, jei neklystu, populiariaisiais Šventos Marytės. Ir jų beria tiek daug, kad galima įtarti, jog gamintojas jų duoda nemokamai.
Dienos sriuba (grybų sr.) – 2,20€
Katinienė valgė grybų sriubą, kokių, nežinojo net pati padavėja. Kadangi vis dar sveika ir gyva, musmirių joje nebuvo, o grybus atstojo šampinjonai. Labiausiai, kas man užstrigo sriuboje – tai skrebučiai. Gal greičiau ne skrebučiai, bet skrebai. Tokio dydžio, kad norint jį sutalpint į burną, pirma reikia pabandyti lėkštėje padalint per pusę. Kodėl virėjos nusprendė, kad skrebutis – tai šiek tiek mažiau nei pusė riekės duonos, žino, manau, tik jos pačios.
Bocmano kepsnys – 9,50€
Linksmybės nesibaigė ir sulaukus „Bocmano“ bei sterko kepsnių. Kaip supratau iš padavėjos, „Bocmanas“ čia firminis kepsnys, ir paskanavęs jo galiu teigti, kad vienintelis, kas jį gali sieti su firminiu, tai pavadinimas. Nieko įmantraus, tik ant grilio iškepta sprandinė, šalia – tos pačios, kaip ir prie šaltibarščių, „Marija“ gardintos bulvės ir šiltutėliai rūgtelėję agurkiukai. Net su padažu nepadirbėta, tiesiog įdėta pirktinio pomidorų padažo. Gal dėl mandrumo to, kur ant indelio rašo – šašlykams…
Katinienei patiektas sterkas buvo pasityčiojimas ne tik iš žuvies, bet ir iš paties patiekalo.
Tiek žuvis, tiek ryžiai be jokių prieskonių, toks jausmas, kad visi pinigai užsakant prieskonius buvo išnaudoti bulvių prieskoniams…
Norėčiau pamatyti tą, kuris sudarė šio patiekalo technologinę kortelę arba labiau tą momentą, kai jis jį kūrė. Labai jau man smalsu, kada žmogui gimsta geniali mintis garnyrui naudoti tiesiog saldžiąsias paprikas. Ne marinuotas ir ne keptas grilyje, o tiesiog papjaustytas šviežias. Džiugu, kad fantazija padiktavo mintį, jog gražiau žiūrėsis skirtingų spalvų paprikos, o dėl pritraukimo prie restoraninio lygio greičiausiai buvo įdėtas ir morkos gabaliukas, užsilikęs nuo pusryčių salotų.
Pica „Saliami” 20cm. – 4,10€
Iš atneštos picos kažko įspūdingo tikėtis negalėjau, bet ji buvo geriausia, ką jie tą dieną sugebėjo mums patiekti. Žinoma, jei nespėliosime, kokia ten buvo dešra…
O ant karštos picos dedamas padažas plastmasinėje taroje man išvis šių dienų “sveikos” gyvensenos atradimas.
Tad grįžkime į namelius prie makaronų su dešrelėmis. Jei ant makaronų uždėtumėte kokio įdomesnio padažo, juos valgydami patirsite didesnę palaimą, nei sėdėdami siūbuojančioje „Titaniko“ terasoje ir valgydami patiekalus, kuriuos valgėme mes. Tad jei dabar skaitote mano apžvalgą gulėdami Šventosios paplūdimyje, paskubėkit į miestelio maisto prekių parduotuvę, nes po šios apžvalgos makaronų ir dešrelių pakuotės bus iššluotos nuo lentynų.
Vertinu „Titaniką“ silpnu 2/5, esate kiek aukščiau už „Pakalnutę“ tiek maisto kokybe, tiek švara. Gaila, kad šios maitinimo įstaigos savininkams naujo sezono paskelbimas siejamas ne su kapitaliniu patalpų bei fasado valymu ar meniu atnaujinimu, o tiesiog durų atvėrimu.
