Šiomis dienomis Lietuvos politikų ir tautiečių dėmesys nukrypęs į politines batalijas, susijusias su Azija, tad nenorėdamas iškristi iš bendro konteksto, šią apžvalgą skiriu Azijai.
Skirtingai nuo mūsų politikų, sukoncentruosiu dėmesį į Azijos virtuvę ir jos patiekalus. Ir tam pasirinksiu ne vieną iš Kinijos restoranų, o tiesiog Lietuvoje įsikūrusį restoranėlį, propaguojantį azijietišką virtuvę.
Tad šį kartą Klaipėda, restoranas „Manami“. Pirmieji įspūdžiai nužvelgus interjerą – geri. Aukštos sienelės sukuria jaukumo ir puikiai tinka klientams, norintiems atsiriboti nuo kitų. Bet vėliau valgydami ir norėdami papildyti užsakymą, susidūrėme su kliūtimis, nes sėdėdami prie stalelio padavėjų nematėme, o ir jiems pamatyti kažko norinčius klientus sunku. Nebent kas 5 minutes vaikščioti prie stalelio ir tikrinti, ar viskas restorano svečiams gerai.
Meniu – iš serijos „Brolių Grimų pasakų“ trys tomai viename leidinyje. Pietų užsukęs klientas, kuris patiekalus renkasi atsakingai, nespės užsisakyti iki restoranui užsidarant, nes kelių minučių perskaityti visą meniu neužteks. Išties didelis ir gausus pasirinkimas, kuris mane visada gąsdina ir verčia susimąstyti: kiek tokiuose restoranuose naudojama pusfabrikačių?
Bet kadangi mes su Katiniene esame panašių meniu vartymo profesionalai, maždaug žinodami, ko norime, per šūsnį sušių puslapių tiesiog praskrendame, padarydami tik kelias nuotraukas sau bei jums.
Keli užkandžiai, pora sriubų, keli pagrindiniai patiekalai – ir kova su milžinišku meniu baigta.
Nežinau, kiek metų padavėjai studijuoja šio restorano meniu, kol pagaliau jaučiasi tvirtai, su klientais aptardami galimą užsakymą, o ne bėgioja į virtuvę su klausimais, bet mus aptarnavusi padavėja turėjo mažiausiai bakalauro diplomą.
Guo bao bandelės su skrudintomis krevetėmis – 8,50€
Pirmieji mūsų stalą pasiekė užkandžiai. Ir pamačius juos, man gimė idėja vertinti ne tik patiekalus, bet ir jų kainas. Žvelgiant į „Guo bao“ bandeles su gruzdintomis krevetėmis, kurių kaina – 8,50€, norėjosi padavėjos paklausti: gal virtuvėje kažko neįdėjo, kad jos atrodo tokios varganos?
Skonis – kaip ir vaizdas. Bandelė turi būti gerai prasižiojusi ir plyšti nuo ingredientų gausos, o ne pražiodyta tik tiek, kad tilptų krevetė. Tad vertindamas skonį, pateikimą, rekomenduočiau maksimum 6€ kainą, ir tai, jei bandelės gaminamos vietoje ir dar papildomai kuo nors pagardinamos. Nes pašildytomis gruzdintomis krevetėmis nustebinti galima nebent tą, kuris dešimt metų praleido miško glūdumoje.
Lašišos tartaras – 9,00€
Lašišos tartaras subalansuotas sportininkams, norintiems po treniruočių papildyti savo organizmą baltymais. Tame baltymų kokteilyje puikiai sudalyvavo ir avokadas. Tik va, jei šalia nebūtų patiektas padažas, kuriame iš kelių ingredientų buvo sojų padažas, actas, tai tartaras būtų prašęsis druskos. Bet visumoje tartaras valgomas, tik vietoje šalia pūpsančio salotų lapų krūvos aš savo svečiams patiekčiau skrudintos prancūziškos duonelės. Bet „Manami“ restorane tai iškristų iš Azijos virtuvės konteksto. Ir vėlgi tartaro kaina – 9,00€ – mano akiai pasirodė per didelė. Lyginant su kitais lašišų tartarais, valgytais Lietuvoje, šis nevertas tokių pinigų.
Sriubos. „Thai tom yum“ skirta tiems, kurių tikslas yra išdeginti skrandyje tūnančius mikrobus. Jei reiktų rinkti vieną patiekalą, kuris labiausiai atitiktų Azijos virtuvę šiame restorane, iš visų tą dieną valgytų būtų ši sriuba. Nors Katinienė paskanavo jos tik šaukštą, aitrumu, nudeginusiu burną, ji man guodėsi dar visą valandą.
Thai tom yum – 6,80€
Užtai jos valgyta sriuba „Thai tom kaisen“, galime drąsiai teigti, subalansuota būtent moterims ir visiems, vengiantiems aštresnių patiekalų. Nors geriau pagalvojus, šią kokosų pienu gardintą sriubą galėčiau rekomenduoti net vaikams.
Thai tom kaisen – 8,00 €
Prie sriubų kainų nesikabinėsiu. Tik pasakysiu, kad jos arčiausiai to, ką vadiname protu suvokiamomis kainomis.
Ebi jaki soba – 9,50 €
Pork teriyaki jaki soba vok – 7,50
Na, ir pagrindiniai patiekalai. Patiekalams su makaronais pretenzijų neturėjome – nei kainoms, nei skoniui. Tačiau indiškam patiekalui „Geltonasis kaisen karis“ turiu net keletą. Jei reikėtų vertinti dešimtbalėje sistemoje, parašyčiau jam silpną 5, ir tai tik už kelis kalmarus ir krevetes. Visa kita – nevykęs įvairių daržovių troškinukas su poskoniu apie nieką.
Geltonasis kaisen karis – 11,50€
Už šį patiekalą prašyti net 11,50€ – tai aš pavadinčiau plėšikavimu viduryje baltos dienos.
Tiems, kuriems žvelgiant į patiekalų nuotraukas, kils klausimas, kur jiems tiek telpa, atsakau: šį kartą Katinienė savo apetitu aplenkė mane ir sugebėjo net nustebinti, vietoje deserto užsakydama dar vieną patiekalą su makaronais „Pork Terijaki Jaki soba Vok“. Bet kokie įkalbinėjimai atsisakyti papildomų kalorijų nesuveikė. Nepadėjo net mestas koziris, kad pavasaris ne už kalnų, ir greit reiks išsinerti iš storų žieminių paltų. Negaliu nesutikti su ja, bet patiekalai su makaronais, taip pat, kaip ir sriubos, mums paliko gerą įspūdį.
Tad vertindami susidūrėm su dilema, kurią sprendėm visą vakarą analizuodami nuotraukas. Maistas lyg ir vertas 3/5, bet aptarnavimas reikalavo kiek pakelti bendrą balą. Tad prisimindamas, kokie buvo skanūs makaronai, šį kartą suminkštėjusia širdimi rašau silpną 4/5 restoranui „Manami“.
P.S. Riebaus katino pamąstymai kainų tema tėra rekomendacinio pobūdžio ir susiję labiau ne su noru sumažinti restorano pelną, o su mintimi, jog restorano savininkai pagalvos apie šalį, kuriame restoranas įsikūręs, ir apie joje gyvenančių žmonių pajamas.
