Tam, kad pajustumėt jog gyvenimas verda, jums reikia nusigauti šeštadienio rytą į turgų ir pasivaikščioti tarp prekystalių. Žmonių gausa leis kuriam laikui nustumti mintį į šoną, kad visi iš Lietuvos emigravo.
Dar vienas būdas pajusti gyvenimo virsmą, tai nuvykti į kokią populiaresnę miesto valgyklą per pačius pietus.
Apie antrą variantą bei patirtus įspūdžius ir bus ši apžvalga.
Į valgyklą nuvykau pietums tik įsibėgėjant, apie 11:30.
Džiaugiuosi, kad teko pastovėti išsvajotoje eilėje, kurioje visų mintys sukasi apie vieną: pavalgyti per 20 minučių ir vėl kristi prie neužbaigtų darbų. Nuo to kaip greitai judėjo eilutė, galėjai daryti spėjimą, kad šiam norui yra didelė tikimybė įsipilyti.
Pradėkime nuo asortimento. Nustebino salotų arba to, kas iš jų liko pasirinkimas. Kelios lėkštutės su silke ir viena su tešloje apkepta žuvimi nesugundė, tad tuščias mano padėklas praslydo tolyn. Ir čia aš papuoliau į tą skubančių sūkurį. Nelabai supratau kas skubėjo labiau: ar klientai, ar virėjos, klausiančios ką jiems idėti. Bet buvo juokinga, kai vyras užsisakė žuvį o jau kokį garnyrą prie jos įdėti, virėja klausė manęs.
Visas šis judančių ir besipildančių padėklų vajus mane nubloškė į tarybinius laikus, mano vaikystę, kai aš su besikalančia barzdele stovėjau panašioje eilėje ir mintyse kartojau tai, ką norėsiu užsakyti. Nes sulaukęs virėjos dėmesio, negalėjau sau leisti tokią prabangą: palaukite, aš dar galvoju. Toks pasakymas tais laikais į mane būtų iššaukęs pasipiktinimo bangą iš virtuvės. Nesakau, kad mane būtų užmėtę samčiais, bet žvilgsniu tikrai būtų iškirtę kelioms sekundėms, po kurių aš jau imčiau viską, ką virėja idėtų savo nuožiūra.
Keista, bet šį kartą aš negalėjau apsispręsti ką valgysiu. Meniu nebuvo toks, kad aš jį ilgai vartyčiau, negalėdamas apsispręsti. Jo ir vartyti nereikėjo, jis kabėjo man nepasiekiamas virėjų barikadų pusėje – ant sienos. Nežinau, ar tai ankstyvas senatvinis marazmas taip susuko man protą, kad aš pamiršęs senus prisiminimus išlemenau, kad dar nežinau, ar žuvį valgyti, ar mėsą. Bet iš galo savo padėklus stumiantys vyrukai kartu stūmė ir mano padėklą, taip leisdami suprasti, kad mano laikas apmąstymams jau baigiasi ir skambučiui draugui, ar prašymui salės pagalbos aš jau nebeturiu laiko. Tad čiumpu kepsnį, šalia jo paprašau grikių, bei grybų padažo, ryžių pomidorinės sriubos, „desertui“ cepeliną ir, žinoma, kompotą. Na, kaip be kompoto.
Prie kasos mano užsakymą labai greitai apskaičiuoja, skubiai atsiskaitau ir dar nespėjus kitiems padėklamas priartėti, atsiplėšiu nuo atidavimo stalo ir ieškau vietos kur priparkuoti savo padėklą.
Nors ir įsitaisiau prie kampinio stalelio, mano fotosesija susilaukė ne vieno smalsuolio dėmesio. Matyt čia tokios apeigos retos. Kad kas prieš valgydamas, dar viską ir nusipaveiksluotų.
O dabar pereikime nuo įžangos prie maisto.
Arčiau savęs prisitraukiu sriubą. Vertinti bei ieškoti poskonių, produktų suderinamumo privalau atsižvelgdamas į sriubos kainą. Tad visą laiką viskuo nepatenkintus turiu nuraminti, radau aš čia ne tik ryžių, bet ir pomidorų. Mano nuostabai sriuba buvo net pakankamai tiršta, turint galvoje, kad tai nebūdinga valgykloms. Tad sriuba atpirko visus lūkesčius, kokius tik gali generuoti jos kaina – 0,90 euro.
Antras mano dėmesio susilaukė karbonadas. Jis meniu pagal kainą nusileido tik lydekos kepsniui ir kainavo 3,10 euro. Kepsniukas buvo būtent toks, kokius gamindamos moka išmušti ir supaniruoti tik valgyklų virėjos. Suprantu, kad su esama mėsos išeiga jo didesnio ir nepadarysi, nes viskas remiasi į kainą. Tad mirkydamas atpjautą mėsos gabaliuką į grybų padažą, jam irgi pretenzijų ar kokių priekaištų neturiu. Taip, grybų buvo, padažiukas gal kiek skystokas, bet tuo jis ir šarmingas, nes atspindi tą valgyklų dvasią, kurios nei laikas, nei darbuotojai nepakeis… Garnyre pateiktos daržovės buvo šviežios, galiu drąsiai teigti kad jos buvo pjaustytos šiandieną. O tai, kaip ir prieš tai apkalbėtos kelios likusios lėkštės užkandžių patvirtina, kad čia stengiamasi maisto kitai dienai nepasilikti.
Na, ir pabaigai „desertas“. Cepelinas, lai neleis sumeluoti ir pateikta jo perpjauto versija, turėjo mėsos, ji buvo skani ir be kremzlių. O tai prisimenant jo kainą 1,30 euro, buvo mažai tikėtina. Tad mirkydamas desertą į spirgučius, aš mėgavausi savo nauju atradimu Kaune.
Nors man dar neteko atrasti geros picerijos, bet su valgyklomis man nusivilti dar neteko.
Gerdamas kompotą aš jau dėliojau mintyse vertinimą. Žinoma, ši valgykla į geriausiu restoranų 30 nepretenduoja ir nepretenduos. Jos kaip ir kitų valgyklų tikslas yra pamaitinti žmones, o ne juos šokiruoti maisto gaminimo įpatumais ir patiekalų kainomis.
Už visą šį „mini – banketą“ sumokėjau 5,70 euro. Jei kas nors man pasiūlytų panašų kiekį maisto pasigaminti namie pačiam ir dar kelis centus, ar visą eurą sutaupyti, aš atsisakyčiau šio viliojančio pasiūlymo. O kam, jei dar yra valgyklų, kurios pasirūpina, kad tokie kaip aš laikas nuo laiko pasinertų ne tik į prisiminimus, bet dar ir gerai prikimštų pilvą.
Tad kavinukei 5 nagučiai. Jūs to verti. Tai, kad pas jus maistas skanus patvirtina ir nešvarių indų staliukas, ant kurio puikavosi tuščios lėkštės…
