Šį kartą aš jums papasakosiu apie tai, kaip pavadinimas gali užkoduoti visos maitinimo įstaigos ar pramogų komplekso esmę.
Kalbu apie restoraną „Vanduo Marse“, įsikūrusį vandenlenčių parke Kaune.
Norėjosi ištrūkti iš miesto ir papietauti kur gamtoje. Suprantama, kad vėsoki orai dar nesuteikia galimybės pasėdėti terasoje, tad rinkdamiesi restoraną pirmenybę atidavėme vaizdui per restorano langus.
Tokius norus labiausiai atitiko jau minėtas restoranas, bent taip nusprendėme peržvelgę kelias nuotraukas, kurias pavyko rasti internetinėse platybėse suvedus restorano pavadinimą.
Galiu iškart pasakyti: kad be šiuolaikinių technologijų rasti šį restoraną – misija neįmanoma. Pirmieji vaizdai, kuriuos išvydome atvykę žvyrkeliu, vedami navigacijos, priminė ne pramogoms skirtus plotus, o žvyro karjerą. Nes kompleksas pilna žodžio prasme slėpėsi už supiltos žvyro sienos.
Restorano interjeras buvo lyg kuklumo įsikūnijimas, slepiantis pagrindinę šio viso koncepto esmę: vandenlenčių sportą. Suprask – restorano interjeras buvo kuriamas vadovaujantis mintimi, jog restorano paskirtis – greitai numalšinti alkį tarp pasiskraidymų virš vandens. Užėjei, pavalgei – ir marš atgal į vandenį.
Nors to nepasakytum kalbant apie aptarnavimą. Toks jausmas, kad pustuštėje salėje mūsų lyg ir nesimatė. Mes lyg ir esame, bet personalui – minimaliai įdomūs. Užsakei, gavai, suvartojai, atsibodo laukt, kol prieis – eini prie baro ir atsiskaitai. Tai klasikinis modelis, kai salėje dirba žmogus, kuriam padavėjo profesija ne prie širdies. Tad apie aptarnavimą trumpai tiek, eikime prie maisto.
Meniu pasirinkimas nedidelis, vyrauja azijietiški patiekalai. Tad bandome geltonojo kario sriubą su „gyoza“ koldūnais.
Kario sriuba – 7,00€
Matosi, kad virtuvėje dirbantis bus kažkur girdėjęs, kaip gaminami „Shoyu“ kiaušiniai, bet ne iki galo išgirdęs. Greičiausiai virėjas nežino, kad šiems kiaušiniams paruošti netinka švelnus sojų padažas. Jame būdami virti kiaušiniai nepasidengia rusva spalva.
Bet kiaušinis buvo tik viena iš sriubos nesėkmių. Dar viena „kliurka“ buvo „wakame“ arba jūros dumblių smulkinimas ruošiant sriubą. Šie jūros dumbliai tekstūra kiek primena gumą, dėl to gamindami patiekalus mes stengiamės juos kuo labiau susmulkinti. O mūsų atveju patiektoje sriuboje jie plaukiojo dideliais gabalais. Norint juos sukramtyti, reiktų ilgai burnoje juos „želioti“ ir kaip karvei atrajoti pusę dienos.
Dar du klausimai, į kuriuos nerandu atsakymų: kodėl į sriubą keliavo skrudinti koldūnai, ir kas jums sakė, kad šioje sriuboje derės kukurūzai?
Tad po pirmųjų liūdnų įspūdžių laukiame kitų patiekalų. O juos pamatęs susidariau įspūdį, jog ši įstaiga priklauso keliems savininkams, ir tai turėjo didelės įtakos kuriant patiekalus šiam restoranui.
Taip ir matau prieš akis, kai meniu pristatymo dieną savininkų žmonos nužiūri jų teismui patiektus patiekalus ir čia iškart kyla ginčas. Viena to nevalgo, kitos skrandis netoleruoja kitko, o trečia pradėjusi maitintis vegetariškai… Ir kas lieka virtuvės šefui, norinčiam kuo greičiau gauti meniu patvirtinimą? Ogi prie kiekvieno patiekalo gausinti garnyrą, kuris vietomis net nedera ir atrodo, kad į lėkštę pateko tik tam, kad ji būtų pilniau užpildyta.
Lašišos bowl – 10,00€
Tokia mintis dėl vegetarų įtakos kilo dar valgant sriubą ir bandant rasti loginį paaiškinimą, ką joje veikia kukurūzai. O dabar, žvelgdamas į „Lašišos bowl“, užduodu tą patį klausimą: kam tie kukurūzai? Gal jų konteinerį gavote nemokamai, todėl ir dedate visur, kur reikia ar nereikia?
Vėlgi – morkos. Mano nuomone, jos čia nereikalingos. Bet, kaip sakiau, gal tai kažkieno iš vegetarų pageidavimas.
Vietnamietiškas su vištiena bowl – 8,00€
Ta pati situacija su vištienos iešmeliais. Kam čia tos morkos ir tie kalafijorai?
Bet iš kitos pusės, kompozicija lėkštėje rodo, kad tas, kas gamino maistą, šį darbą myli. Trūksta greičiausiai tik patirties. O patirtis ateina su metais, praleistais dirbant virtuvėje bei keliaujant ir testuojant įvairių pasaulio šalių virtuvių patiekalus.
Nors išsakiau nemažai kritikos patiekalams, vis tik matau šviesą tunelio gale ir šio restorano tolimesnėje istorijoje.
Tad apibendrindamas interjerą, pavargusio salės personalo darbą bei pretenzijas virtuvės patiekalams, restoraną keistu pavadinimu „Vanduo Marse“ vertinu 3/5.
O dabar grįžkime prie pirmojo šio teksto sakinio. Išgirsti tokį pavadinimą – ir iškart maišatis galvoje, o papietavęs supranti, kad ji vyrauja ne tik galvoje, bet ir restorano patiekaluose. Tad, verslininkai, atidarinėdami restoranus, neužkoduokite pavadinimuose restorano ateities.
