Nors autostradą Klaipėda – Vilnius gali pravažiuoti per nepilnas 3 valandas, ir per tą laiką nespėsite praalkti, ji vis vien jums pasiūlys nemažą pasirinkimą maitinimo įstaigų, išsimėčiusių skirtingose kelio pusėse.
Daugelis jų skaičiuoja ne vieną gyvavimo dešimtmetį ir kai kurios iš jų per tuos metus net nekeitė nei interjero, nei fasadą dažė.
O kam? Stalai ir kėdės, jei jie sukalti iš medžio, o ne „fanieros”, laikys dar ne vieną dešimtmetį.
Ir jų nesulaužys ne tik kad gerai įmitęs „fūristas”, bet jos nesutraškės ir ant jų prisėdus Riebiam katinui.
Nežinau kodėl, bet man daugelis pakelės maitinimo įstaigų atsiduoda praėjusio šimtmečio paskutiniuoju dešimtmečiu.
Prie jų galiu po apsilankymo priskirti ir užeigą „Pas Lado”.
Tas taupymas ant visko, kuris lyg pagrindinė sėkmingo verslo priežastis buvo prasismelkęs į kiekvieno 90-jų metų verslininko smegenis, jaučiamas jau vos užeini į užeigą.
Tai – prieblanda, kurioje gauni sėdėti, nes dienos metu nors ir užeigoje tamsu, bet šviesų niekas nedegs, nes – taupom.
Meniu – kokie prieš 30 metų buvo kažkas prabangaus, panašiai kaip šiais laikais naujausio modelio „Iphon’as”. Oda aptraukti meniu viršeliai ir įmautės, kuriose, pasikeitus patiekalams , tereikia sudėti naujai atspausdintus A4 meniu lapus, o ne keisti visą meniu.
Bet kadangi mes čia užsukome ne patalpų pirkti ar interjero keisti, padarome užsakymą ir laukiame pirmų patiekalų.
Sulaukę sulčių mes vėl kažkokios nematomos jėgos buvom nublokšti į tuos 90-uosius, kai barmenai pamiršdavo algą pasiimti, nes pakankamai bare „prisidurdavo”.
Gal kas norės su manimi pasiginčyti ar susilažinti, bet aš daryčiau statymą, kad stiklinėse sulčių buvo geriausiu atveju po 150ml.
Salianka – 5,00€
Meniu buvo parašyta, kad „Saliankoje” bus dešra ir dar pieniškos dešrelės, bet mano dideliam liūdesiui, jei ir buvo kokios kitos dešros šioje sriuboje, tai ji sudarė mizerną kiekį, kuris sriubos skoniui jokios įtakos neturėjo, bet už tai beskonių pieniškų dešrelių buvo priraikyta gausiai.
Na, o kad liūdesys dėl prėskos sriubos nepriverstų manęs apsiverkti, virtuvėje dirbęs į ją įdrėbė gerą šaukštą grietinės.
Salianką daugelis apibūdina kaip sriubą, kurią sukūrė žmonės tik dėl to, kad varganas gyvenimas privertė juos variuoti su tuo, ką turi šaldytuve.
Tai šios sriubos skonis būtent toks ir jei norite prisiminti tuos laikus, kai šaldytuve buvo pasikoręs peliukas, užsisakykite šios sriubos, ir su kiekvienu jos šaukštu gardintu beskonių pieniškų dešrelių tie prisiminimai jus užlies vis stipriau.
Jautienos šašlykas – 15,00€
Didžiausias viltis buvau sudėjęs į šašlyką, kuris mane nuvylė vos jį pamačiau. Jau vien jo išvaizda visa gerkle bandė man išrėkti, kad stebuklų nesitikėčiau, bet aš gi optimistas, ir kas svarbiausia nepamenu, kada esu valgęs jautienos šašlyko.
Keli kąsniai ir aš suprantu, kad jautis, kuris buvo man patiektas, bus greičiausiai skerdykloje pasikeitęs lytį ir dokumentus. Nes nuo pat gimimo karvei save laikiusiai jaučiu, tik atvykusi į skerdyklą, be papildomų trukdžių buvo suteikta galimybė pasikeisti lytį.
Trumpai apie šašlyką – tąsį lyg guma, vietomis neiškepusi jautiena.
Sūrio kepsnys
Aš džiaugiuosi ir tuo pačiu liūdžiu, kad šaldytų produktų pramonė taip aukštai palypėjo, ir jau jų gaminius ne tik tinginiai namie šildosi, bet ir masiškai jais pradeda prekiauti maitinimo įstaigos.
Teikti 100% kad sūrio kepsnys šaldytas pusfabrikatis negaliu, bet jo skonis būtent toks, kokį gauni kelis mėnesius šaldiklyje pragulėjusį gaminį pakepęs.
Vienintelis kas turėjo kažkokio skonio sūrio kepsnio lėkštėje tai gruzdintos bulvytės, gausiai apibarstytos vegetos pusseserės prieskoniais.
Reziumuoju. Sūrio kepsnio kainos po nuotraukomis neparašiau ne per klaidą, o dėl to, kad paveiksluotose meniu nuotraukose jo kainos neradau, o čekio, kurį galėčiau namie rašydamas apžvalgą studijuoti negavau.
Tad kaip ir minėjau pavadinime, įrodymų – čekio, kad aš ten buvau neturiu, kaip ir neturi užeiga…
Tad 2/5 užeigai „Pas Lado”, ir jei norite pasinerti į prisiminus, kai kūrėsi pirmi kooperatyvai nepriklausomoje Lietuvoje, galit užsukti į šią užeigą.
