Šį kartą aš jums paseksiu pasaką. Pasaka bus baisoka, tad silpnesnių nervų ar nesenai pavalgiusiems rekomenduočiau susilaikyti nuo jos skaitymo.
Tad pradedu. Senai, senai kai dar nei jūs, nei greičiausiai jūsų tėveliai nebuvo gimę, duris atvėrė kavinė „Aldvilė”.
Ją surasti turint vien jos koordinates būtų sunku, nes ji randasi didžiulio pastato viduje, o išorėje jokių nuorodų nesimato.
Manau nesuklysiu rašydamas kad kavinėje interjeras nesikeitė, o išliko autentiškas, primenantis kavinės pirmas gyvavimo dienas.
Bet tai mane visada tik žavi. Malonu užsukus į kelias dešimtis metų skaičiuojančią kavinukę ar valgyklėlę rasti tokį interjerą kokiu ji džiugino žmones prieš „n” metų.
Kainos šioje kavinukėje gan draugiškos kliento kišenei.
Kadangi „Aldvilėje” veikia eilutės principas, ir klientas norėdamas pavalgyti privalo stovėti gyvoje eilėje ir susidėjęs maistą ant padėklo ieškoti laisvo stalelio sakyčiau, kad maitinimo įstaigai vadintis kavine nereikėtų. Jūs tikrų tikriausia valgykla.
O matydamas kaip „Aldvilės” darbuotoja deda šonkaulius, pirštų pagalba juos prilaikydama, norėčiau atimti iš jūsų ir valgyklos statusą.
Ar klientas privalo matydamas tokį veiksmą galvoti apie tai ar darbuotoja ką tik parūkius, o gal išėjusi iš tualeto. Ir svarbiausia ar plovėsi po minėtų veiksmų rankas.
Tad matydamas tokią aptarnavimo kultūrą, bei baisios išvaizdos šonkaulius aš jau nebenorėjau nei sriubos, nei silkės, nors silkė buvo gan gražiai nugulusi į lėkštutes.
Bet pasiėmiau kompoto, nes supratau jog kažkuo paragautus šonkaulius teks nugerti.
Tiesa, dar pasiėmiau ir spurgytę, nes kiek nugirdau iš prieš mane stovinčios moters jos čia skanios.
Baisiausia yra tai, kad turi kažką papasakoti apie tai ką norėtum greičiau pamiršti, arba kaip liaudyje sako: „kuo greičiau tai atmatyti”.
Kiaulienos šonkauliai – 4,20€
Žinoma, kad šiais laikais, kai produktų kainos kyla kosminiu greičiu, tikėtis kažkokio stebuklo iš šonkaulių, kurių kaina 4,2€ nereikėtų. Panašiai mąstau ir aš. Bet aš noriu, kad jie bent būtų valgomi.
Kiek metų tuos šonkaulius virė, o gal džiovino nepasakysiu, bet jie baisiausio skonio kokius kada yra tekę valgyti. Dar vienas klausimas būtų, koks genijus sugalvojo juos pabarstyti sezamo sėklomis. Gal tuo norėta užmaskuoti tragišką šonkaulių skonį?
O dar tos virtos, pervirtos, sudribusios bulvės, ir tie rauginti agurkai, kurie atrodo taip lyg juos prieš supjaustant kažkas dar stipriai paspardė, kad jie įgautų medūzos elastingumo formą.
Spėju, jei tokius šonkaulius būčiau pasiūlęs kokiam šuniui, tai tas greičiausiai ne tik kad jų nebūtų ėdęs, bet dar būtų mane ir aplojęs.
O bandymas visą tą skonių nesusipratimą nuplauti kompotu baigėsi eilinę fiasko šioje valgykloje. Kompotas pasirodo esąs lašeliu sirupo dažytas vanduo, bent kelis jo gurkšnius paskanavus susidariau tokią nuomonę.
O dar ta nešvara, kur pasuksi galvą popieriai ar kitokios šiukšlės.
Reziumuoju. Išsirinkau patį brangiausią patiekalą ir jis buvo tokio baisumo, kad pagalvojus apie pigesnius ten tą dieną meniu surašytus šiek tiek pradeda vimdyti.
Nors spurga ir buvo skani, bet parašyti didesnį balą nei 1/5 negaliu, nes kas kart prisiminęs tuos šonkaulius vis prarandu pusei dienos apetitą.
Ir jei turite kokių priešų, kuriems norite atkeršyti rekomenduokite jiems šią valgyklą. Garantuoju jie tą apsilankymą įsimins ilgam…
O pasakos moralas būtų toks: jei kas jums skųsis ligoninės maistu, nusiųskit jį į šią valgyklą. Lai žmogus pamato kas išties yra tragiškas maistas.
