Maitinimo įstaiga „Dina” viešojoje erdvėje save pristato kaip restoraną, nors užsukęs į vidų pasijunti lyg būtum užėjęs į kavinę, ar užeigą. O dar tie nevalyti stalai, kai salėje nei vieno svečio, nieko bendro su restoranu iš pirmo žvilgsnio neturi.
Nusivalome stalą patys ir bandome restorano požymių ieškoti meniu.
Bet kažkokių požymių jog sėdime restorane nesuteikė ir meniu, pasirinkimas platus, ko restorane vargu ar kada rasi.
Tad padarome užsakymą ir bandysime pasijusti restorane bent valgydami maistą.
Dienos sriuba – 1,80€
Suprantama, kad kažkokių stebuklų tikėtis valgant dienos sriubą, kuri kainuoja 1,80€ tikėtis nereikia, bet nesikeikiant – jūs gi skelbiatės jog esate restoranas, o burokėlių sriubą patiekiate į ją pripjaustę pieniškų dešrelių.
Man įdomu kuriame kulinarijos pradžiamokslyje buvo rašoma, kad į burokėlių sriubą įpjausčius pieniškų dešrelių jūsų restorano svečiai ją valgydami mėgausis?
Karka – 6,50€
Karka būtų buvusi skani, jei ne jos išorinė dalis, kuri ilgai verdant greičiausiai nenorėjo suminkštėti dėl senaties termino, kurį ji matyt patyrė laukdama gamybos proceso pradžios kokiame šaldytuve.
O ir garnyras – burokėlių ir šviežių kopūstų salotos nieko bendro su karka neturėjo.
Karkai į kompaniją tiko tik padažas darytas iš krienų ir majonezo.
Bet tai vėl patiekalas iš dienos pietų meniu, ir jį gamindami greičiausiai vadovavosi mintimi jog darbo liaudis suvalgys bet ką.
Sūnus restorane „Dina” nusprendė palepinti save užsisakydamas patiekalą ne iš dienos meniu, o iš pagrindinio.
Lietuviškas karbonadas – 8,90€
Ir pamatęs sūnui atneštą lietuvišką karbonadą aš pagaliau pamačiau tai kas šią maitinimo įstaigą šiek tiek priartino prie restorano statuso.
Ir tai buvo ne garnyras – burokėlių salotos, kurios buvo tiekiamos su dienos patiekalais. Suprask nors ir nėra žmonių, bet negi varginsimės karbonadą patiekti su kelių rūšių garnyru.
Drėbt kelis šaukštus burokėlių salotų, ir prisiminus kad „Dina” restoranas papjaustė dar braškės.
Va braškė man kuo tai priminė restoranuose tiekiamus patiekalus, tik skirtingai nei čia, tikruose restoranuose žino prie kokių patiekalų dedama braškė.
Bet visoje toje beskonybėje baisiausia buvo tai, kad karbonadas buvo nudrėbtas ant skystos bulvių košės, ir jį pjaustant ta tryško į visas puses, skandindama net braškes.
Bet manau tokia mintis virtuvėje ir buvo sugalvota dedant braškes į lėkštę, jog jas valgant kartu su bulvių koše išgaunamas visai naujas poskonis, kuris kuo tai primena spirgučiais gardintą manų košę.
Abu variantai atrodo įdomiai, o paskanauti nesinorėtų manau nei vieno.
Kažkada vienoje apžvalgoje rašiau jog radau ploniausią mėsos gabalą. Tad turiu nudžiuginti tos kavinės Vilkaviškyje darbuotojus pranešdamas, kad ploniausio kepsnio titulą Lietuvoje iš jūsų perima restoranas „Dina”.
Kiek gramų mėsos naudoja karbonadams šiame restorane mes galime tik spėlioti, bet jei kas teigsite kad čia 100g. mėsos, aš linkęs būsiu nesutikti.
Reziumuoju. Nors mums apsilankius restorane buvo tuščia, maistą gamino labai ilgai. Norėdamas atsiskaityti gavau eiti ieškoti padavėjos prie baro, o vėliau nesulaukus kol ji paims pinigus ir atmes grąžą, gavau vėl eiti prie baro.
Bet tai smulkmenos lyginant su tuo kokį maistą tiekia „Dina” save vadindama restoranu.
Vertindamas 2/5 šį restoraną pirma ką noriu jiems pasiūlyti tai nustoti save reprezentuoti restoranu, nes iki restorano jums šviesmečiais, kaip „Žiguliui” iki limuzino statuso.
Antra šią vietą galiu rekomenduoti tik gedulingiems pietums. Tada kaip sako žmonės didelio dėmesio maisto kokybę neskiria, nes visos mintys sutelktos į gedėjimą…
