Vieni rudenį leidžiasi grybauti, o mes nuvykome pažiūrėti, kokių „grybų“ po renovacijos pridygo trečiajame Kauno „Akropolio“ aukšte. Kadangi keli iš ten atsidariusių restoranų vardai jau pažįstami, aplankėme tą, kurio pavadinimą matėme pirmą kartą.
Restorano „Burmistras“ interjeras lyg ir sufleravo, kad mūsų pasirinkimas tinkamas. O gautas meniu ir jame besipuikuojantys patiekalai tai tik patvirtino.
Abejonių kiek šliūkštelėjo perskaičius, jog restoranas priklauso tinklui „Bernelių užeiga“. Keista, kodėl naujai atidarytam restoranui parinktas kitas pavadinimas. Dažniausiai kiti rinkos žaidėjai tai daro norėdami išvengti sąsajų su tinklo nariais, kurie tą vardą yra pagadinę. Bet tai tik mūsų pamąstymas, kuris po šių pietų arba pasitvirtins, arba bus paneigtas.
Iš padavėjo bandėme sužinoti daugiau apie sriubas. Keista, kai žmogus nieko neišmano apie maistą, esantį restorano meniu. Taip pat sėkmingai galėčiau to pasiteirauti kokio nors praeivio. Paklaustas, iš ko pagaminta „Perkūno“ sriuba, padavėjas pradėjo improvizuoti. Iš pradžių bandė mane įtikinti, kad be pupelių joje nieko nėra, net mėsos. Supratęs, kad vaikinas, stovėdamas prie mūsų stalo, bando parašyti „Hario Poterio“ pratęsimą, ir nenorėdamas jo varginti, paprašiau verčiau nueiti ir apie sriubą pasiteirauti virėjų.
Grįžo jis labiau savimi pasitikintis ir patvirtino – aš buvau teisus sakydamas, jog sriuboje turėtų būti mėsos. Nebenorėdami jo kankinti kelionėmis į virtuvę, kitų patiekalų sudedamųjų dalių nebeklausinėjome.
Kol virtuvė ruošia mums sriubas, pabandykime rasti atsakymą į klausimą: kas kaltas, kad padavėjas dirba nesusipažinęs su meniu? Mano nuomone, visų pirma kaltas yra jis pats. Vargu, ar jis bėgtų į karo lauką su ginklu, kuriuo nemoka naudotis. O štai išeiti pas klientus į salę neturėdamas jokių žinių nebijo. Restorane niekas gi nenušaus…
Komunikavimo bei žinių stoka stipriai kerta per arbatpinigius. Niekada nebandykite „sukurti“ patiekalo stovėdami prie stalo, geriau atsiprašykite klientų ir nueikite paklausti į virtuvę. Sutikite – vargu, ar kas norės užsisakyti sriubą, kurioje vien tik pupelės.
Kreminė miško grybų sriuba – 3,50 eur.
Perkūno sriuba – 3,50 eur.
Sriubos nelabai mus nustebino skoniu: tiek trinta grybų, tiek aštri visuose restoranuose labai panaši. O norisi atrasti kažką savito, būdingo tik tam restoranui.
Duonelė, patiekta su sriubomis, sukėlė įvairių minčių, bet nė vienos iš jų nelydėjo noras jos paskanauti. Visų pirma ji buvo ne pirmos jaunystės – kietoka. Antra – kodėl visos duonelės buvo lyg nupjaustytais galais, o viena likusi sveika – nepaliesta peilio? Tokio patiekimo niekur neteko matyti. Galima pamanyti, kad prieš tai ji jau buvo patiekta, po to virtuvėje apipjaustyta… bet taip tik mums pasirodė, ir norėčiau tikėti, kad mes klystame.
Žvelgdamas į duoną ir nepastebėjau, kaip prieš mūsų stalą vėl išdygo padavėjas. Susijaudinęs bandė aiškinti, kad vis tik užsakė tą „Mamos kotletą“, kurio aš atsisakiau ir kurį jis, tai patvirtindamas, net yra išbraukęs savo užrašų knygelėje. O šalia įrašytas patiekalas, kurio aš norėjau – aštri ir trapi, burnoje tirpstanti kiauliena. Žinoma, jis puikiai suvokė padaręs klaidą, ir prie mūsų stalelio atėjo tikėdamasis, jog aš jį išgelbėsiu iš keblios situacijos sutikdamas valgyti patiekalą, kurio neužsakiau.
Kijevo kotletas – 6,90 eur.
Neišgelbėjau jo – atsisakiau to, ko neužsisakiau, bet paprašiau Katinienei patiekti „Kijevo“ kotletą. Nes puikiai supratau: virtuvėje pagrindiniai patiekalai jau pagaminti, ir laukia, kol bus patiekti. Pamaniau, jog bus geriau, jei ji valgys viena, nei skanaus pašildytą kotletą, kai pagaliau bus paruoštas mano užsakytas patiekalas.
Kol Katinienė valgė „Kijevo“ kotletą, aš smalsaudamas stebėjau salę. Puikiai žinojau, kad per klaidą pagamintas kotletas tuoj bus kam nors įsiūlytas. Norėčiau tikėti, kad tai sutapimas, bet ką tik atėjusiai porelei visų pirma buvo patiektas „Mamos kotletas“, tik po to atneštas likęs maistas, ir vėliau – gėrimai.
Koks operatyvumas, turėjo pagalvoti mergina, valgiusi kotletą.
„Kliurka“ ištaisyta, pagalvojo Riebus katinas.
Žodžiu, linksma – sėdime dar tik 30 minučių, o veiksmo tiek, kad netilptų į vieną meksikiečių serialo seriją.
„Kijevo“ kotletas buvo perkeptas, vištienos filė sausa. Toks jausmas, kad jis buvo keptas anksčiau, o mums užsakius tik pašildytas. Jo skonio nepagerino net jį perpjovus išsiliejęs sviestas.
Jei jums kada teko pirkti braškes turguje, tai žinote, kad ant viršaus visada būna uždėtos kelios didelės, o į apačią keliauja visos perpus mažesnės. Panašiai buvo patiektos ir gruzdintos bulvytės prie kotleto. Kelios viršuje – gražios, o po jomis – mažos, sukepusios, kiek didesnės už saulėgrąžas.
Aštri ir trapi kiauliena – 7,90 euro
Kai man patiekė pagrindinį patiekalą, pagalvojau, kad būsiu suklydęs atsisakydamas per klaidą padavėjo užsakyto „Mamos kotleto“.
Nekalbėsiu apie vaizdą lėkštėje, jūs jį ir patys galite įvertinti. Parašysiu apie skonį, nes jums jo pajusti nepavyks.
Toks jausmas, kad didelis sprandinės gabalas buvo kelias valandas keptas žemoje temperatūroje, po to padėtas į šaldytuvą, o kitą dieną atpjauta pora riekių. Tada jos apipiltos aliejumi ir pašildytos toje mažoje keptuvėlėje, kurioje buvo patiektos.
Kibirėlyje patiektas saldus padažas nelabai derėjo. Man smalsu – kas sugalvojo su lupena apkeptas bulves dėti į rėčius, kuriuos japonai naudoja makaronams virti? Suprasčiau, jei tai būtų lazdelėmis pjaustytos bulvės, kurias galima imti pirštais ir nepjaustytas valgyti. Bet sutikite – pradėti valgyti neperpjautas bulvių puseles sudėtinga.
Kopūstų salotos, kaip ir prie „Kijevo“ kotleto, buvo be skonio – vandeningos, tad mano indelyje jos taip ir liko. Tik paskanavau norėdamas įsitikinti, kad Katinienės teiginys teisingas.
Dabar – apie lėkštes arba tai, ant ko patiekiate pagrindinius patiekalus. „Kijevo“ kotleto lėkštė ryškiai per didelė tam turiniui, kurį sudeda virėjai. Joje tiek tuščios vietos, kad būtų galima surengti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treniruotę.
Visiškai priešingas vaizdelis žvelgiant į man ant lentelės patiektą maistą. Kur man pjaustyti bulves, iškrapštytas iš sietelio? Katinienės lėkštėje? Man tos mados vaikymasis juokingas. Kam tie kibirėliai, keptuvėlės, sieteliai? Vaizdas išties tragiškas. Net jei sprandinė ir būtų alsavusi gyvybe, o ne nuskendusi taukų jūroje, ji būtų neišgelbėjusi visumos.
Gira 0,2l. – 1,00 eur.
Gerdamas girą vis žvalgiausi po salę ir bandžiau suvokti šiuolaikinių maitinimo įstaigų plėtros tikslus. Vienintelė mintis, kuri kilo žvelgiant į sietynus, prabangą – kam tiek daug investuoti į interjerą, ir nė kiek neinvestuoti į žmogiškuosius išteklius?
Abejoju, ar kuris virėjas nepastebėjo, kad mus aptarnavęs padavėjas visiškai nedraugauja su meniu. Ir kodėl naujiems darbuotojams nėra privaloma išmanyti meniu?
Jei būčiau apsilankęs kirpykloje, kur kerpa mokiniai, ir už kirpimą ima simbolinį 1 euro mokestį, nieko nesakyčiau. Bet mes apsilankėme restorane, kur rinkomės patiekalus iš meniu, ir niekas net neužsiminė apie tai, jog mus aptarnaus žmogus, kuris sunkiai suvokia, kas yra padavėjo darbas. Nebuvo net paminėta, kad už tuos nepatogumus, kuriuos dėl to patirsime, mes mokėsime perpus mažiau, nei visi kiti arba išvis nemokėsime.
Tad vertinu, kaip ir visus kitus restoranus, nesuteikdamas kito šanso – pasitaisyti.
„Burmistrui“ suraičiau silpną 2/5. Ir tik dėl didelių pastangų, kurios buvo skirtos interjerui. Normalios, kitaip tariant, – vidutinės kainos, būtent toks buvo pirmasis įspūdis vartant meniu. Bet paskanavus maisto galiu drąsiai teigti, kad patiekalai nėra verti ir tų pinigų. Trumpai tiek, o jūsų teisė – nueiti ir paneigti ar patvirtinti tai, ką čia prirašiau.
Noriu tikėti, kad restoranas sureaguos į mano išsakytą kritiką, ir aptarnavimas bei maistas bus vertas to, kad mes dar kada nors į jį sugrįžtume.
