Visada, net jei tai ir dienos pietūs, stengiuosi aplankyti kokią naują įstaigą, kurioje dar nesu lankęsis. Šį kartą pasiklioviau kompaniono pasiūlymu apsilankyti japonų restoranėlyje. Prisipažinsiu, nesu didelis žinovas japoniškos virtuvės, tad sudomino galimybė paskanauti japoniško maisto, bei pati restorano istorija. Savininkas japonas, o restorano meniu labiau orientuotas į maistą, kurį jie valgo namie, o ne siūlo restoranuose. To man pakako, kad nebeieškočiau kitų galimų variantų.
Tad veiksmas – Kaunas, Maironio g. 24, restoranas „Kamakura“. Žmonių nedaug, užimti vos keli staliukai. Tai suteikia man vilties, kad pavyks pakalbinti patį savininką. Smalsu, kokio bieso žmogus atsibeldė iš Japonijos į Lietuvą, iš kurios net patys lietuviai bėga. Pradėjęs vartyti meniu, apie tai užsimenu padavėjai. Deja, japonas kažkur išėjęs. Bet nebūčiau Riebus katinas, jei savo klausimų nesuberčiau padavėjai. Gavau visus atsakymus, aišku, ne japonų kalba, bet mano smalsumas buvo patenkintas su kaupu. Trumpai: žmogelį atginė į Lietuvą iki skausmo visiems pažįstamas jausmas – meilė, tik jis gali mus priversti veltis į tokias avantiūras, rizikas… Suintrigavo ir tai, jog restorano idėja – kuo labiau perteikti tikrąją Japonijos naminio maisto kultūrą.
Tad pačio japono gamintų ramen makaronų paragauti būtina. Užsakau juos su kiaulienos sultiniu. Kad ir kaip mane bandė atkalbėti nuo dar vieno patiekalo kompanionas su padavėja, jiems tai nepavyko. Na, ir kas kad didelė porcija, bet man reikia daugiau potyrių, tam kad galėčiau kažką perteikti jums, o ir pačiam smalsu. Neturėjau abejonių, kad jų žodžiuose yra tiesos, bet savo užsakymą papildžiau „Troškinta jautiena su daržovėmis“.
Kol virtuvėje gamino mums patiekalus, aš žvalgiausi po salę. Nesuklysiu sakydamas, kad dalelę Japonijos perkelti į Kauną savininkui pavyko. Tiek interjeras, tiek muzika tam puikiai pasitarnavo. Net ant stalo padėtas sezamo malūnėlis buvo iš Japonijos, o kaip vėliau sužinojau ir pačios sezamo sėklos. Jos ženkliai smulkesnės nei tos, kurias mes galime įsigyti Lietuvoje maisto prekių parduotuvėse.
Atneštos sriubos tik patvirtino, kad porcijos iš tiesų didelės. Žvelgiant į mano lėkštę, jau girdžiu lietuvos „gurmanų“ ir virtuvės „virtuozų“ replikas dėl vaizdelio lėkštėje. Bet tiems kam iš tiesų įdomu, aš pasakysiu kodėl toks vaizdelis, ir kaip tai atsiliepia patiekalo skoniui. Pradėkime nuo makaronų Ramen, jie gaminami pagal seną japonų receptą, kurį mes tik po truputuką bandome perprasti. O laikas, kai pavyks atkartoti tai, kaip juos gamina patys japonai, dar negreit ateis. Toliau sultinys, sultiniui kaulus jie verda pora parų, iš čia ir sodri-tamsi sriubos spalva. Kiek žinau patys japonai to sultinio nevalgo, bet man jis buvo toks skanus, kad dalį jo aš suvalgiau. Na ir rudas kiaušinis, tikrai mums lietuvaičiams apetito nekelia. Rudas jis nuo sojos, kurioje juos ir verda. O skonis bent man asmeniškai geras, jaučiasi kažkiek soja. Jei sąžiningai – rašyti daug lengviau, nei bandymas įveikti visą sriubą. Kadangi buvau užsisakęs dar vieną patiekalą, dalį sriubos teko palikti…
Makaronų sriuba „Ramen” – 4,50 euro
Iš pirmo žvilgsnio kiaulienos ir vištienos sriubas skyrė tik keli ingredientai (mėsa, kukurūzai…), bet tas įspūdis buvo klaidingas tol, kol neparagavau vištienos sriubos. Sriuba su vištiena turėjo kiek rūgštoką skonį, bet tai suteikė jai savotiško išskirtinumo.
Vištienos sriuba „Ramen” – 4,50 euro
Kelias minutes gavau atsipūsti, kol atnešė „Troškintą jautieną su daržovėmis“. Per tą laiką kiek pastumdžiau rankikėmis pilviuką, taip talpiau suguldydamas makaronus ir paruošdamas vietą kitam patiekalui.
Troškinta jautiena su daržovėmis – 9,00 euro
Džiaugiuosi, kad užsisakiau dar vieną patiekalą, nors jau nuo pirmo buvau privalgęs. Mes įpratę, kad mūsų troškiniai mėsos ir daržovių dažniausiai būna riebūs. Šis patiekalas jam priešingybė. Jokių riebalų, tik sultys, kurios išsiskyrė apkepant mėsą. Jautiena supjaustyta tokiomis siauromis juostelėmis, kokiomis ją galėtų supjaustyti tik kantrus japonas… Daržovės ne iki galo sutroškusios, tai puikiai matosi ir iš nuotraukų. Toks gaminimo būdas būdingas japonų virtuvei – nesuvirti daržovių, o tik lengvai termiškai apdoroti. Šalia patiektas ryžių indelis, mėgstantiems sočiau pavalgyti, na o man tilpo tik daržovės su mėsa. Sotus ir laimingas, bet lengvas ir neapkrautu skrandžiu. Esu girdėjęs, kad japonai mėgsta sočiai pavalgyti. Bet pažvelgus į juos to nepasakysi, apkūnių ir riebių vienetai. Tai dėl to, kad gamindami maistą jie vengia riebalų.
Tad pasižymiu dar vieną vietelę savo rekomenduotinų lankytinų vietų sąraše.
Vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 9, Aptarnavimas – 9, Maistas – 9. Iš viso: 35 balas (vidurkis – 8,75). Tad 5 nagučiai restoranui „Kamakura“.
Kamakura
