Turiu draugą Joną, dar iš mokslo laikų. Kadangi jis gyvena Vilniuje, susitinkame tik tada, kai aš su reikalais būnu Vilniuje arba kai jis vasarą atvyksta pailsėti į pajūrį. Dažniausiai jis pasirenka metą, kai švenčiamos Joninės. Spėju, laužai pas mus, Žemaitijoje, ryškesni ir kaitresni.
Štai ir šie metai – ne išimtis. Jonas su šeima svečiuojasi pas Katinus.
Nežinau, kas pas jus šeimoje atsakingas už maisto gamybą, bet Katinienė tas pareigas be didesnių diskusijų ar balsavimų perdavė man. Negalėčiau teigti, kad užkrovė, nes jokio pasipriešinimo tam neparodžiau.
Tai štai ryte gamindami pusryčius gausiai kompanijai ir vienu momentu su Jonu užmetę akį į šaldytuvą bei įvertinę atsargas vakarui, sunerimome.
Kadangi kompanija buvo gausi, o dar planavo atvykti ir brolio šeima, nusprendžiau, kad turimų atsargų tikrai neužteks.
Tad su Jonu šokam į automobilį ir lekiam į artimiausią maisto prekių parduotuvę. Pastebėjote? Parašiau – maisto. Čia tiems, kurie perskaitę apie senkančias atsargas, pirmiausia pagalvojo apie svaigiuosius gėrimus.
O mes galvojame tik apie maistą ir tai, kas suteikia stiprybės neužmigti braidant naktį po mišką ieškant paparčio žiedų.
Tad štai, aplėkę kelias parduotuves pasijutome kiek praalkę. Tad gerbdamas varduvininką pasiūliau rinktis restoraną, kuriame norėtų prisėsti lengvai užkąsti.
Tarp Jono pageidavimų buvo keli kriterijai: lauko terasa, mažai šurmulio ir gausios porcijos.
Pirma, kas, mano manymu, atitiko jo užgaidas Klaipėdoje, tai restobaras „Eldorado“, o ir pats Jonas, kažkada perskaitęs mano atsiliepimus apie šią maitinimo įstaigą, užsiminė: būsiu Klaipėdoje – būtinai ten užsuksime.
Tad kelios minutės – ir mes jau sėdime terasoje. Pirmieji du Jono pageidavimai išpildyti: terasa, mažai žmonių. Jaukioje terasoje be mūsų stalelio buvo užimti dar du staliukai.
Kaip ir minėjau, užsukome tik užkąsti, tai pernelyg daug nesirinkome. Užsisakėme porą užkandžių, porą sriubų, du pagrindinius patiekalus, na, ir švenčių proga – po desertą.
Silkės kapotinis su gaiviomis salotomis yra patiekalas, kuris karštą vasaros dieną neapkrauna organizmo. Smulkinta silkė su obuoliu, o dar ant salotų pabarstyti citrusiniai vaisiai – sutikit, visai gaivi puokštė su kepta duona.
Silkės kapotinis – 7,50€
Bet štai traškūs vištienos sparneliai su salstelėjusiu padažu – jau rimtesnis užkandis. Tokį dubenį pasidalinęs su Jonu, aš, žvelgdamas į patiektas sriubas, paprašiau minutės pertraukėlės – natūralių apelsinų ir greipfrutų sulčių, kurios padėtų organizmui atsigauti antram raundui.
Traškūs vištų sparneliai – 7,50€
Jei reikėtų sudaryti vasaros meniu šiam restobarui, tai po vasariško silkės kapotinio, be abejo, eitų šaltibarščiai.
Tailandietiška sriuba – 6,50€
Kad ir kokia skani čia tailandietiška sriuba, sėdint lauko terasoje ir stebint, kaip ją valgantis ir giriantis Jonas nuo kaktos servetėle braukia prakaitą, nesusilaikau neuždavęs jam klausimo: o gal visgi reikėjo užsisakyt šaltibarščių?
Šaltibarščiai – 3,60€
Į tai Jonas tik numojo ranka: skanių šaltibarščių aš ir Vilniuje galiu rasti, o tokios superinės sriubos, vargu, ar užtiksiu…
Apetitas kyla valgant, tarė Jonas, arčiau savęs prisitraukdamas sprandinės kepsnį.
Grill sprandinė – 11,50€
Žvelgdamas į Joną, jau įpusėjusį valgyt didoką sprando gabalą, aš net susimasčiau, ar tik jis nebus apetitu riebesnis už mane.
Vištienos kumpelių iešmelis -9,50€
Nes aš, žinodamas apie nemažas „Eldorado“ porcijas, užsisakiau vištienos kumpelių iešmelius. Matydamas man patiektą valgį, aš prisiminiau Katinienę, kuri restoranuose dažnai lieka nepatenkinta skurdžiais garnyrais prie pagrindinių patiekalų.
Šiuo atveju gruzdintos bulvės ir iešmelis užėmė tik pusę lėkštės. Antrą jos dalį buvo okupavęs daržovių mišinys.
Manau, vasarą toks variantas yra itin sveikintinas. Aš asmeniškai dažniausiai, kaip ir šį kartą, pasitenkinu tik paukštiena ar mėsa su daržovėmis, o bulvių tik paskanauju, norėdamas įsitikinti, ar jos tinkamai gruzdintos. Neperkeptos, ar nesuminkštėjusios.
Padavėjai atnešus desertus, mes neskubėjome jų badyti desertiniais šaukšteliais ir degustuoti. Susižvalgę su Jonu pajuokavome, kad per gražūs būti valgomi. O iš tiesų jau buvome sotūs ir laimingi.
Šefo desertas – 4,90€
Padavėja bandė mums įsiūlyti kavos, bet vietos skrandyje buvo likę tik keliems šaukšteliams deserto.
Šokoladinis desertas – 3,50€
Vos pakilę nuo stalo ir šliūrindami link automobilio priėjome prie išvados, kad pripildę automobilio bagažinę maisto produktais mes kiek persistengėme. Nes mes abu su Jonu sotūs būsime jei ne iki kitų Joninių, tai iki Mindaugo karūnavimo dienos tikrai.
Važiuodami namo sprendėme dilemą: ar pasakoti namiškiams apie apsilankymą restorane, ar visgi nutylėti ir neužsitraukti moteriškių nemalonės, kad be jų vieni kažkur zyliojome.
Bet Jono argumentas – tauta turi sužinoti apie šiuos patiekalus – paėmė viršų. Sakydamas „tauta“, jis turėjo galvoje mano feisbuko ir instagramo sekėjus. O jei parašysiu apžvalgą, apie tai sužinos pagrindinės mano sekėjos – mūsų moteriškės.
Tad grįžę priėjome išpažinties, prisidavėme Katinienei, išsipasakojome visas persivalgymo nuodėmes, gavome sukalbėti kelis poteriukus, o po to aš ramus sėdau rašyti šios apžvalgos.
Reziumuoju. Džiaugiuosi, kad kažkada mano gerą įvertinimą gavęs restobaras „Eldorado“ neužmigo ant laurų ir nepadarė gėdos draugo akivaizdoje. Tad esu 100% įsitikinęs, kad grįžęs į Vilnių Jonas savo pažįstamiems pagirs ne tik aplankytą maitinimo įstaigą, bet ir Riebų katiną, kuris kartkartėmis sugeba atrasti geras maitinimo įstaigas.
